Tyliai tyliai-per sapno viršūnes,
Per trūkčiojimą lūpų balsvų,
Per miglas-žemės uosto klajūnes-
Aš gyvybės liepsnelę nešu...
Švelniai švelniai glaudžiu prie širdies
Ir prie tviskančio lūpų raudonio,
Ją kas kartą plėšiu iš mirties
Ir ledinio kamanės geluonio...
Bet įgels, nelemtoji, įgels!
Ir išplėš, prakeiktoji, išplėš! -
O bedvasė liepsna tik sekundę plevens
Ir kaip lūpos be kraujo-atvės...