suprasti

Gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje suprasti kitus yra sunku. Dar sunkiau yra suprasti save. Kaip sugebėti nepasimesti tarp šitiekos pagundų, nedorų pasiūlymų, galų gale kaip atrasti save, kai esi bandomas užgožti net nekalčiausio dangaus?
  Iš ties, mąstydama apie savo trumpus 18 metų bandau surasti tą atsvaros tašką, kuris mane verčia eiti į priekį. Esu pasiklydusi tarp kvailų pasaulietiškų standartų, pradedant išvaizda, baigiant mąstymu. Kiek save pamenu, tai esu bandanti tapti kažkuom, ku o neesanti, ir tik dabar meginanti būti savimi, tikėdamasi, kad tokia patiksiu pasauliui. O kokie žmones Jam patinka? Ar turtingi, gražūs, stori ar ploni, galbūt mylintys, o gal neapkenčiantys?
  Sėdėdama prie atidaryto lango, ir šaltukui kutenant kojas įsivaizduoju pasaulį be manes, ar jis pasikeistų. Beabejo ne. Saulė patekėtų ryte ir leistūsi vakare, nuliūdę žmonių veidai kai pžingsniavę tai pir žingsniuotų pilkomis gatvėmis, o įsimylėjeliu poreles bučiuotūsi sėdėdami ant suoliukų parkuose, vienišiams sukeldami žvėrišką pavydą.
  Daugybę kartu sau sakiau, Dievaži - myliu... Tačiau viskas praeidavo. Praeis ir dar šimtus kartų, o įsivaizduojama vienintelė meilė išgaruos, kaip užsimirštantys malonūs sapnai. Geriausi draugai, kuriems esi išklojęs visas gyvenimo nuoskaudas virsta tik eiliniais pažystamais, kurie kartais net nepasisveikina prasilenkdami gatvėje.. Galbūt vėlgi kalti nelemtieji stereotipai, kurių matyt aš neatitinku. Aš neesu tas 90-60-90 grožio etalonas, mano plaukai nėra aukso spalvos, o juosmens nepuošia prabangus svarofskio kristalais puoštas diržas, o apsirengusi maudymosi kostiumelį neatrodau, kaip Pamela Anderson. Nežinau, bet manau būtent todel mano gyvenimas ir yra pilnavertis, nes nesu etalonas. Manes nepersekioja krūvos gerbėjų, neturiu 100 netikrų draugų, geriausia draugė esu pati sau. Ir ką jūs manote? Kuo toliau tuo labiau jaučiuosi laimingesnė. Vėl įsimyliu, vėl einant gatve su baltu pavydu žiūriu į meiliai rankomis susikibusias poreles, ir toliau gyvenu savo pilką gyvenimą, bandydama tobulinti savo vidinį pasaulį.
Man begalo gaila žmonių, kurie tėra kaip nuotraukos, nuostabi išorė, ir plokščias jausmų nesugerentis vidus. Atrodytu jie turi visas pilkųjų žmonių svajones, populiaruma, prabangą.. Bet juk tai tėra kvailieji stereotipai, dėl kurių kaltės save atrasti šimtus kartų sunkiau, nes pasiklystame tarp dirbtinio blondinių intelekto ir jų silikoninių krūtinių įsirėmusių į vyriškių akis.
Labai tiesmuka, gal but ir neteisinga, tiesiok padrikos mintys sukosi galvoje, ir jas reikėjo kažkur sutalpinti. Tiesa pasakius pasijutau geriau.