Budelis

Ir supanašėjau kaip su savo budeliu...
prieš maldą jis pakėlė ranką,
o aš pakėliau ranką prieš save...
Abu kaip du raudono purpuro lašai,
kaip kapsi vienas, du, trys
skruostu nejudančiu
kaip skatikai už kirčius.
Paimčiau paėvėti jo batus,
jei šis pradingtų nebūčiai,
Ar pastebėtų kas?
Juk žingsnių mūsų niekas nepalygino,
O žmonės nekelia galvų
į viršų...
Vienas, du, trys... galvos -
į kiaurą piniginę,
paimčiau ir ją,
tik dviejų kiaurų daiktų -
sąžinės ir piniginės nereikia.
Supanašėjau taip,
vargu, ar kas atskirų.
Vargu, ar jam reikėjo gobtuvo...
Galėčiau vilkt jo kirvį
Kaip kyžių atminimui -
Jo kaip savo.