Amžinas alkis...

Kažkada, prieš keletą metų, globos namuose teko stebėti vieną įvykį.
Eidamas pro mokyklą pamačiau devynerių-dešimties metų berniuką, besirausiantį šiukšlių konteineryje. Mane nukrėtė šiurpas – ne kartą teko matyti tai darančius „bomžus“, bet vaikas... Aš skubiai priėjau, norėdamas išsiaiškinti, kas jį privertė tai daryti. Tai ką pamačiau priėjęs mane sukrėtė dar labiau. Berniukas iš konteinerio traukė virtų burokėlių lupenas, sumaišytas su visokiomis virtuvės atliekomis, ir su pasigardžiavimu jas valgė. Jo apskritas veidelis buvo išterliotas burokėlių sultimis. Iš karto prieš akis praslydo „siaubiake“ matytas vaizdas, vampyras, ar zombis (dabar nepamenu) kruvina burna pakyla nuo valgomo lavono. Vaikas šypsojosi... Jo veide švietė laiminga šypsena, žydros akutės linksmai žibėjo. Jis nulaižė nuo savo delno prilipusią burokėlio žievę. Tik tada pažinau savo sūnaus klasės draugą. Jie mokėsi vienoje klasėje, tik, skirtingai nei manasis, Dovydas gyveno globos namuose.
Mane nukrėtė šiurpas. Kiek alkanas turi būti vaikas, kad ieškotų maisto šiukšlyne? Degdamas neapykanta ir trokšdamas keršto, bei pelnyto atpildo visam globos namų personalui, paėmiau Dovydą už rankos ir, netaręs nei žodžio, nuvedžiau tiesiai pas klasės auklėtoją. Auklėtojos reakcija mane pritrenkė. Iki galo neišklausiusi mano priekaištų ji švelniai paglostė Dovydui galvą ir nusivedė jį į prausyklą. Pasijutau lyg gavęs kuolu per galvą. Tartum užkerėtas nusekiau jiems iš paskos. Ir štai prausdama vaiką auklėtoja pasakė, kad tai, ką aš ką tik mačiau, nėra pirmas kartas. Ji pasakė, kad Dovydas šiandien valgė ne tik pusryčius, priešpiečius, bet ir dvigubą pietų porciją. Jis niekada nepraleidžia nei vieno maitinimo. Jis „bulimikas“.
Ne iš karto supratau, ką ji norėjo pasakyti... Jos žodžiai pamažu pasiekė mano sąmonę. Užuojauta vaikui užliejo mane kartu su gėdos jausmu. Gėdos dėl savo minčių apie globos namų personalą ir žodžių, pasakytų auklėtojai. Aš tyliai, susigėdęs lyg vaikas, atsiprašiau auklėtojos... Grįžęs namo aš pasišnekėjau su savo jaunesniuoju sūnumi. Jis žinojo Dovydo diagnozę, beje kaip ir visa klasė. Pradžioje keli vaikai bandė tyčiotis, erzinti maistu, bet greitai liovėsi, kadangi Dovydas buvo geras, ramus vaikas, geras mokinys. Labai gražiai piešė. Po poros mėnesių paklausiau sūnaus, kaip sekasi Dovydui ir sužinojau, kad jį perkėlė į kitus globos namus, arčiau tėvų.