Užteks

Balta žuvėdra klykaus vieniša,
daužysis jūra į uolėtą krantą,
į dangų remsis širdgėla sena,
širdis užkimusi šnabždės: „užtenka“.

Kaip plaukus sausą žolę raus ranka,
į žemę vis kabindamasi pirštais, 
žemėtą veidą išvagos kančia,
neleisdama svajonės mirt užmiršti.

Sūri bangos puta vis grauš akis
viliodama į šaltą jūros gylį,
„užteks“, dar kartą išlemens širdis
ir amžiams pasiners į slogią tylą...