Agrastas

Agrasto krūmas kęra,
Bet vaisiaus jis neduos.
Žydėti buvo gera,
Dabar širdy – ruduo.

Pavydo, pykčio raugas
Jo gyslomis tekės,
Velnias – geriausias draugas,
Po šaknimis akės.

Užplūs banga pavydo,
Akelės pražiūrės,
Kad žemė jau išslydo,
Nebėra kur stovėt...

Šakelės šio agrasto
Įgelti dar norės,
Bet... popierėliai prasti –
Dyglių jau neturės.

Ir kaip šunelis inkšti
Tada pradės agrastas,
O kad spygliukai minkšti
Negali jau suprasti...

Ir nebekels pavojaus
Nei sau, nei aplinkiniams –
Beprasmiškai kovojo
Gal tik iš pašaukimo.

Grūmos ilgai šakelėm,
Bet niekam tai nerūpi.
Tegul tūpės, kur tūpi,
Kad neužstotų kelio.

Žinot, būna ir dvikojų agrastų