* * *

žiemkenčių pančiais sukaustyti
oras ir oras ir oras ir
kenčianti saulė nepakelia
ją užvirtusių griuvėsių pilkų

vėstančiu lauku artėjantis žirgas
neša numirusį angelą
krauju žirgo karčiai sulipę o tu
karčiai seilę nuryki lyg viešpaties ašarą - karčiai

nukelk lavoną kaip pentinus
nuo galvos šalmą nuimk
nes kam tie papročiai kai po keturkojo
kanopom sutrypti žiemkenčiai
kai sniegu padengti - kažikokia baltlige susirgę
šlama vaitoja paparčiai

kam tie šermenys kam grožis duobės
jei juodžemį ant kurio mylėjosi tavo tėvai
užgrobę tie kur mylėti nesugeba nieko
net juodbūvio savo o tavo
tėvas kadaise iš medžio angelą drožė
ir įkvėpė jam savo gyvybės
bet tu daryki kas reikia
kaip pentinus lavoną nukelk
nes kam tas grožis duobės kam papročiai
kai sutrypti žiemkenčiai ir
šlama vaitoja paparčiai