Dar jaučiu

Aš tavo bučinius švelnius
Dar vis jaučiu ant savo lūpų;
Jaučiu tavo šiltus delnus
Ir noriu, kad vis šitaip būtų.

Ruduo visai juk nebaisus
Kada širdy liepsnelė dega.
Jos neužlies lietus gausus,
Veidu vėsiais lašais nubėgęs.

Aš dar jaučiu tavo širdies
Tokį neritmišką plakimą.
Jo niekas kitas negirdės
Ir balso, sklidino laukimu.

Kada tave bučiuosiu vėl
Ir tu gražias akis užmerksi,
Tavęs paklausiu vėl, kodėl
Aš nebučiuoti neištversiu?

O ruduo, šelmis, tik šypsosis
Auksinius žerdamas lapus...
Kai mintys aplankys visokios,
Jas padalinsime per pus!