Pasąmonės atsakas į mano prašymą

Brolau...

Kodėl mane išvarei iš gilios irštvos? Ar regi mane kaip savo gelbėtoją iš gyvenimo gniaužtų, į kuriuos pats įklimpai? Negi tau neužtenka sapnų dovanos? O gal tau reikia daugiau haliucinacijų, ištikus  priepuoliui...  Jaustumeis stiprus, pjaustydamas gerkles mongolams. *
Aš tau negaliu niekuo padėti. Nusprendei žengti Garšvos pėdsakais ugninėje pievoje, teks joje ir braidžiot. Esi savo paties susikurtame lifte, keliančiame į psichozės aukštus. Neišgriaus keltuvas lubų, už kurių dangus -  per stiprios. Kažkada tau reikėjo laimingos pabaigos ir ją pamatei, uždengęs akis balta drobule. Dabar kentėk, būk laimingas, jausdamas būties pilnatvę. Dantimis plėšyk asfaltą į gabalus. Tu nežengsi žaliosiomis kalvomis, tu graviruosi širdį aštriais kristalais. O tada pasirodysiu aš - tavo patirties bei išgyvenimų gausmas.

Io son la vita! <... >
Ne' miei occhi è il tuo cielo! <... >
Io son divino!
Io son l'oblio!

... Žinau, bijai pakilti į ateities rūką, kuris dar toli nuo tavęs. Esi Zorbos šeimininkas, skaičiuosiantis savo rudenėjančio medžio nukritusius lapus. Bet kas tu toks, kad man įsakinėtum,  prašytum malonės? Tai aš esu visagalė. Aš tave valdau.
O dabar, mano drauge, ruoškis. Greitai suskambės lifto skambutis - ateis laikas pasinerti į psichodelės celę.
Iki pasimatymo, brolau.

*Alegorija į mano ankstesnį kūrinį  “Epilepsijos žvaigždės”;
*Aš esu tavo gyvenimas<... >
  Rojus yra mano akyse! <... >
  Aš esu Apvaizda,
  Aš galiu priverst tave užsimiršti.
Ištrauka  iš  arijos “La mamma morta” . Arija iš 1896 Umberto Giordano operos “Andrea Chénier“.