Dviejų žmonių ta pati istorija.

 
  ...kodėl mama nupirko gyvą Žuvį?..
Turbūt lygiai dėl tos pačios priežasties jai išėjus ėmiau tą Žuvį ir paleidau kriauklėn.
Dabar Žuvis ramiai plaukioja, pamiršusi prieš kelias minutėles įvykusią tragediją... Negi Jos neturi atminties?
Taigi Ji dabar tiesiog nesupranta, kad vos prieš kelias minutėles išgelbėjau Ją.
Kodėl mama pirko tokią didelę Žuvį? Kodėl aš Ją nunešiau į vonią? Kodėl dabar sėdžiu ant vonios krašto, prisidegusi cigaretę skaitau, kuo minta Karpiai?..
O kas bus? Kai grįš mama ir ras vietoj keptos žalią? Ta pačią Žuvį? ...Kuri jau ir vardą turi... Bet tai mano paslaptis... Tikrai negaliu šito jum pasakyti.
Vonioj man nepatinka, turbūt ir Žuvei nejauku.  Einu bliūdo. Balkone daug bliūdų... Išsirinkau patį gražiausią - žalią!
Kodėl čia mėtosi ta kvaila knyga? Pamiršau Žuviai maisto... Eisiu... Tuoj grįšiu... Bijau palikti Ją vieną... Bus Jai nejauku, o jei dar iššoks iš bliūdo ir nemokės grįžti atgalios? Parduotuvė netoli. Pasiimsiu Žuvį drauge.
Kodėl pardavėjas klausė, ar atėjau ją parduoti? Nežinau... Susižvalgiau su Žuvimi... Kvailė... Ne, kvailys jis - pardavėjas.
Išėjau... Pagaliau ramu. Žuvis pavalgius, o ir aš šio to užkrimtus.
Mama. Kodėl ji taip ilgai negrįžta? Prasieisiu dar... Iki ežeriuko, čia netoliese.
Sėdu ant suolelio ir pamažu rišuosi sportbačius. Šalia Žuvis ramiai guli, jei taip galima tai pavadinti...
Atsiraitoju kelnes iki kelių... Brendu... Rankose bliūdas. Šalta... Kojos šąla - dabar tik ankstyvas pavasaris.
Lipsiu lauk. Jau vėlu, be to, kažkur tolumoje girdėti lėtai slenkantys žingsniai... O aš bailė, o ir Žuvis ne iš drąsiųjų...
Nespėsiu.

Žmogus ežere su lig kelių atraitotom kelnėm... Rankose bliūdas...

Tyliai įėjau į namus. Mama miegojo. Tuščią bliūdą padėjau į jam skirtą vietą balkone...
Padėkojau už Žuvį... savo.