Paliudykit, kad matėt mane gerą,
Ne tiktai rūkančią per žolines marichuaną
Kai dvasios šventino laukus,
O ir tada kai pyniau piktžolių vainiką,
Nes, dievaži, norėjau „pasipuošt“ namus.
Paliudykit, kad ir ne tik džiaugiausi nusidėjus,
Kai deginau nežinomų žmonių kapus,
Bet ir blaiva laiminga atsikėlus-
Nežadinau velnių,
o dar tikėjau kad dievai pabus.
Paliudykit, kad nebuvau graži turtuolė,
Nors nemylėjau vargšų,
Nei kvailių bedalių,
Bet vogdama- linksma ir pasileidus
Nei kart neišsukau iš savo kairio kelio.
Paliudykit, kad aš negerdavau sekmadieniais,
Kai rodydavo kalendorius šventę stačią,
O tik išplėšdavau dienos lapelį mažą,
Nes abstinencijos iškrypęs veidas
Žeidė pačią.
Paliudykit, kad neverkiau kai neskaudėjo,
Mėsos nevalgiau,
Dar ir dainavau tyliau,
Žinodama kaip pamokslaujančiai stebėjot,
Tik savo kaukes, savo kiemą ir save gerbiau.
Paliudykit, kad matėt mane gerą,
Ne tik skirtingais batais,
Tai melagę,
Tai per švarią...