latakėliai lange -
iš anos pusės lūpomis liesk,
melodiją gaudyk,
skaidrias driežiukų uodegas,
šnabždėk virpančius posmus
nerišliai. sugerkim visą,
lapais geltonais
apsiklijuokim veidus
lai džiūdami slenka.
šiltas pietys, užmigę drambliukai,
tik akys per dangų
išsilieję, aplieję, užlieję -
tavo akys.
alėją geltoną tirštai
tapyk delnais, pėdomis,
plaukų galiukais, sruogomis,
veido vingiais
subėgančiais šypsenon.
šypsokis užsimerkęs –
dangus turi tavo akis,
tavo judesius
kartoja skersgatviai,
šešėliuojantys štrichai,
geltona ochra,
šakų judesiai medžiuose,
kaštonų dunksėjimas.
visą geltoną alėją dovanoju
tau, šiandien, dabar,
tą minutę, tik tą,
be žadėjimų būti kažkada,
ateity, už posūkio, vingio.
dabar, nes myliu.
akytės akytės akytės jos laksto visur
kada nori, kiek nori, kur nori – visada.
jos užlipa ant dangaus, sumigdo drambliukus
nušluoja jų pėdas ir išsilieja. jos nuskina dievuliuko šypseną
ir leidžiasi lyti šiltai šiltai šiltai. jos bėgioja driežiukais,
raitosi gyvačiukėmis, krebždena apykakles,
jų neįmanoma pagauti ir surakinti,
nes dievuliukas sako -be parkių!