XXIV

2008 08 27

Mes galime virsti jūra
Tik, kai pavirstame patys mažyčiu laiveliu
Ir neturėdami ko gerti
Verkdami,
Nors žinome, jog netinka
Vis tiek geriame...

Aš gėriau naktį,
Tiesiog, traukiau ją į save
Neleisdamas vidui nurimti
Nors stovėjau krante.

Jei tuštumą ir skausmą (tik nepaviršutiniškumą)
Sugert galėčiau... nė neabejok padėčiau tau!
Deja dabar padėti negaliu net sau,
Nes gerdamas jūrą nesugebėjau pasisotinti.
(nubaudė)

Būtų pakakę krislo...
Tačiau norėjau visko.
Už besotystę baudžiama,
Net tada, kai kažkas –
Kas visada reikalavo tikro
Patiria mažą apokalipsę
Atsiduodančią nesibaigiančiu
                        Ištvirkimu.
(atgaila nieko nekeičia)

Sunkiausiai suvokti yra tai,
Jog negali su kažkuo savyje tūnoti...
Net su tais, kuriuos norėtum apkabint
                                          Gyvenimui.
---------------------------------------------------
Meilei nepakanka vien meilės
Lai ji dreba tavo kūne,
Lai beldžiasi ir persmelkia sielą,
Tik atrask tarp visų beprotybės išsišokimų
Laiko pamąstyti ar būtent to tau ir reikia
Aš stoviu dabar ir galvoju, jog reikėjo...