Šnabždesiai

Aš norėčiau nuplauti Tavo liūdną veidą savo ašarom sūriom ir kad tik Tu niekuomet daugiau neverktum aš šnabždėsiu, juoksiuos kol jis nudžius. Pirštų galiukais palytėčiau lūpų kampučius... Kodėl? Norėčiau atsakyt į visus Tave kankinančius klausimus, bet tenoriu pamatyt Tavo švelnų šypsnį. Padėk man surasti tą laimės žiupsnelį ant aukso lėkštutės.
Tavo juodas siluetas prieš vakarop krintančią saulę atrodo tvirtas ir nepažeidžiamas, bet aš bijau. Kaipgi galiu bent pirštu prisiliesti, kai taip į mane žvelgi lyg sunaikint tenorėčiau? Nenoriu. Neliesiu… Aš tik tyliai tyliai pratipensiu pro šalį. Man ir to užtenka. Užtenka, jog matai mane ir jauti bent baimę, neapykantą, bet MAN, tik man… man Tavo skausmą, Tavo akyse paskendusį riksmą. To gana man. Taip ir likim amžinai nebylūs. Tu - prieš saulę vakarop, o aš šešėly Tavo pasislėpsiu.

***

Kaip matai, aš vis dar puoselėju Tau šiltus jausmus. Tu esi mano liūdnoji mūza. Mano vienintelė palaima ir prakeiksmas visai amžinybei. Sakai „visi žaidžia meilės žaidimą, bet laimi ne visuomet. “ Manęs tai neguodžia. Aš žinau, žinau, jog sakai tai MAN. Bet Tavo žodžiai nebylūs, tai tik ženklai, kuriuos visuomet turiu iššifruoti lyg kokį galvosūkį. Tik ar rasiu Tave Ten, kur mane nuves tie ženklai? Nebenoriu daugiau klaidžioti... Aš pavargau... leisk užmerkti akis ir nebematyti Tavęs.

***

Aš dar truputėli čia pabūsiu. Ir Tu dar, prašau, neskubėk...
Taip, galbūt mūza yra kažkas be galo tolimo ir nepasiekiamo, neapčiuopiamo ir nematomo, bet akinančiai svarbaus. Ir Tu ne mano... tai galbūt MAN? Norėjau būti arčiau Tavęs, bet Tu nutolai kaip tolsta žvaigždės, naktį bėgdamos dangum. Nepašaukei manęs vardu, net neatsisukai, o aš maniau, jog tuoj pritrūksiu kvapo, nes taip niekad ir nenustojau kartoti, koks esi man svarbus. Tik dėl Tavo tylaus abejingumo aš vis dar renku Tavo barstomus vilties žiupsnelius.
Tu – didžioji mano gyvenimo paslaptis. Aš niekuomet jos nesužinosiu, niekuomet, ar ne? Sutinku... Tebūnie tai mūsų žaidimas.
Mano aitvaras skrieja taip aukštai...

***

Gal aš visai veltui eikvoju žodžius ir laiką, gal tai neturi reikšmės? Juk Tu negirdi. O visa plaukia iš Tavęs, suteka į mane ir man telieka perbraukti ranka popieriaus lapą... Bet tas atstumas, ta bekraštė tuštuma! Atleisk... Ne, daugiau tik šnabždėsiu, šnabždėsiu...
Dabar Tu panašus į mažytį taškelį. Jei tik leistum, jei tik vienai akimirkai... Aš Tave apglėbčiau ir aukštai iškėlusi delnuose neščiau saulės link. Ten lyja. Matai? Pažvelk, pažvelk į mane. Aš puikiai suprantu, jog tuoj išskrisi. Visgi sugrįžk, dar pabūk... Kai Tu išeini, saulė nusileidžia ir aš neberandu Tavojo šešėlio, ir lieku čia amžinybei iki kitos akimirkos...


***

Ar jautiesi ypatingas, žvelgdamas žemyn į tuos menkučius padarėlius, ropojančius į visas puses? Man labai įdomu, todėl aš vėl čia. Kažkada Tau taip pat buvo įdomu, Tau rūpėjo, kur tipena tas mažas padarėlis... Jau nebe, todėl aš pati atėjau. Nes dabar tai parūpo man.
Ar Tavo akys vis dar taip pat svajingai žvelgia į tolius? Nebematau jų... Ar vis dar dvelkia nuo Tavęs besąlygišku naivumu? Šis izoliuotas atstumas trikdo mane. Aš vis mėginu vėl ir vėl sugalvoti būdą, kaip prisiliesti prie Tavęs. Kiekvieną kartą iškyla siena – ar to norėtum Tu? Ir mane sukausto baimė, nes esi per milijonus akimirkų nutolęs nuo manęs siluetas. Tik kažkas.
O, nepažįstamasis, ar pabūsite su manimi?
Tebūnie tai tik mano pačios aptvaras, kuriame savanoriškai užsidarau ir atsisakau tai pripažinti netgi sau - neprisiliesiu... Tu juk taip pat auksiniame narvelyje? Su trimis užraktais.
Laukianti Jūsų prisilietimo...