Rudens nostalgija...

Įsprausti į rėmus mes nebūnam,
Ir formalumus mes kitiem paliekam,
Ir net uždaryti dežėje sugebam sukurti savąjį pasaulį..

Nutapyk jiems tylą,
Ir pajusi kaip žodžiai nebylūs tau prabyla,
Suderinki gyvenimo stygas,
Išmok jo pamokas skaudžias...

Visa kas aplink tai tik tušti pažadai
Visa pasaulį kaip cigaretę traukiantys vaikai,
Susileidę paskutinį laimės kubą,
Suvartoję meilę kaip heroiną,
Susiės, sunyks, galiausiai ir visai išnyks...
Paliks pasaulį,
Pakils apdegusiais sparnais...

Išnyks tie rėmai, nebebus ir kam už jų išlyst...
Kam keisti požiūrį savų ....
Ir dar kam padėt iš klystkelių išbrist...
Ir rudenio tiktai dvasia užpildys tuštumas langų....