Tai buvo taip seniai, nors atrodo tik vakar. Bet dienos bėga greit ir su skausmu, kuris niekaip nedingsta. Atrodo tik vakar buvo mūsų paskutinis bučinys ir aš vis dar jauciu tavo lūpas. Bet ne… Tai tik prisiminimai kurie nedingsta.
Vis sapnuose mane tu aplankai. Vis bučiuoji ir mums vėl gera. Kodėl sapnai vis tave primena man? Kodėl?
Kodėl skaudina mane? Aš nebegaliu daugiau šitaip tverti. Juk tik tu žinojai ko man reike, juk tik tu tikejai manim, tik tu buvai mano gyvenimas kuriuo aš gyvenau. Kuo gyventi dabar? Kaip pamiršti tave jeigu net sapnai to daryti neleidžia? Glamonės… Bučiniai… Akys… Jausmai… Šypsena… Man vis kartojasi ir kartojasi sapnuose. Ka tu man padarei? Juk žinojai, kad esu ta kuri myli stiprei ir ilgai. Mes sužaidėm žaidimą kurį aš pralaimėjau. Dabar belieka tik laukti kada galėsiu užmigti ir atsibusti nesapnavus tavęs. Noriu pamiršt tave galutinai.
pala pala, Nerijau. gal ir netikusi mintis po svetimu kūriniu diskusiją pradėti, bet ką padarysi. aš nieko neturiu prieš meilę, patyrimus ir skausmą - visa tai esu turėjusi ir tebeturiu dabar. dėl to daug visko rašinėju, išsilieju, ir panašiai. bet darau tai dienoraštyje ir nevadinu to proza. tik tiek ir tenorėjau pasakyti tuo savo klausimu.
To: Naujoji ji ir Nepastovi.
Kodėl manote, kad tai ko jūs nesate patyrę negali patirti kiti?
Kodėl taip vienpusiškai vertinate?
Kai pragyvensite ilgiau (ar intensyviau, turiningiau) galbūt suprasite, kad mylėti galima ne vieną žmogų (moterį, vyrą), bet daugelį ir ta melė gali būti visiškai kitokia.
O rašo Trinket, matyt, todėl, kad iki šiol skauda - tai lyg menkniekinė dovana - meili, brangi, gaila išmesti, o tuo pačiu metu, galbūt, mažavertė.
Labai vaikiškai parašei,nes tikros meilės niekas niekada nenorėtų užmiršti,nebent tas žmogus labai įskaudino.Nes jei patyrei su tuo žmogumi tikrai daug gero,nennorėsi užmiršti.O tai,kas mus aplanko sapnuose arba tiesiog informacijos virškinimas(smegenys virškina),nes prieš miegą galvojai apie tą žmogų arba,jei negalvojai,tai suveikia pasąmonė(už kurią žmogus neatsako)