Vėjo šėlsmas

Laukuose šėlsta ir stūgauja vėjas,
Drasko medžių šakas prie namų,
Įšėlęs jis ir namo stogą pašiaušia,
Be gailesčio klebena kiemo vartus.
    Nors medžiai giliai į Žemę įaugę,
    Ir nesiruošia pasiduot darganoms,
    Bet vėjas suprasti to nenori,
    Ir drasko viską savo stipriom jėgom.
Medžiai siūbuoja nuo puolamo vėjo,
Linksta į šonus ir lenkias žemyn,
Jų šakos braška - neatlaiko ir lūžta,
O Žemė kilnojas apie kamieną aplink.
    Vėjas vis stiprėja, šėlsta ir kaukia,
    Su nauja jėga puola medžius,
    Jei negali nulaužti kamieno,
    Tai verčia medžius iš šaknų.
Medis braškėdamas krinta ant Žemės,
Neatlaikęs vėjo šėlsmo jėgos,
O vėjas įtūžęs, sukaukęs,
Vėl ieško kitos savo aukos.
    Išvartęs medžius ar juos apdraskęs,
    Vėjas nurimsta ir dingsta kažkur,
    Bet jo padarytą žala mūsų Žemei,
    Dar ilgai pasilieka mūsų širdyj.