Aš - pilnas skausmo gyvasties,
Apsivijusios besišypsančius jausmus,
Mintimis nuskridus į praeitį,
Prisiminus Tavo žudančias akis,
Širdies plakimo dūžius...
Aš prisimenu debesis
Liečiančius medžius,
Saugančius Tavo rankų šilumą,
Tavo jautrų šypsnį...
Lyg rasa, riedanti nuo skruosto,
Dvylika juodvarnių rėžia dangų,
Prieš mano rytdienos aušrą
Nuo kaitros saugo sparnų vėsa -
Ne kartą cementinių džiunglių glėby
Įsivaizduodavau kulką, trupinančią smegenis,
Šimtus sykių buvau perrėžęs sau gerklę,
Bet aš – ne miegalius...
Kol mirusių vėlių lavonai plevens vėjy,
Aš basas bėgsiu pjaustančiais bėgiais
Paskui gyvenimo traukinį,
Paskui Tavo Dvelksmą nakty.