Namai II. vandens džiazas

Dienos vis trumpėjo, šviesa nyko, už lango nuolat lydavo pilkas lietus, kai į jį žiūrėdavai, atrodydavo, kad jis yra daugiamatis, kad jame yra daug vandens kambarių ir salių, apdengtų šviesia, savyje aidinčia skarda. Kartais atrodydavo, jog iš dangaus krenta ilgos adatos ir brūkšniuoja visą oro paviršių, ardo jo molekules, ir atmosferoje susidaro snaiges primenančios juodosios skylės. Kai lietus būdavo itin stiprus, jame susidarydavo labirintai. Atrodė, kad tame vientisame lietaus klode yra išrausti tuneliai ir urvai. Lyg galėtum jais išeiti ir patekti į didelį miestą užliejusį vandens sūkūrį. Bet įėjimai tai atsirasdavo, tai išnykdavo, be to, jie niekad nebūdavo taip arti lango, kad galėtumei sėkmingai juos pasiekti.
  Ant namo stogo (mes gyvenome paskutiniame aukšte) buvo pritaisytos milžiniškos skardos, jos buvo tarytum pakibusios ore, vienu galu laikėsi prie vieno strypo, o kitu - prie kito. Niekas iš mūsų nežinojo, kam jos reikalingos. Lietus ir vėjas jas daužydavo, mes nuolat girdėjom barškėjimą ir gaudimą. Nevientisi garsai sluoksniavosi ir plito virš galvų. Mūsų namuose aidėjo nesibaigiančios skardos simfonijos, nenutrūkstantis vandens džiazas, pavertęs mūsų namus neapibrėžiamo instrumento užkulisiais, tamsiąja tinklaine, per kurią pereina visos pasąmoninės natų struktūros. Visa tai savaip paveikė visą šeimą. Tėtis pradėjo gerti lietaus vandenį. Jis prisipildavo pilnas stiklines. Valandų valandas į jas žiūrėdavo, o išgerdavo labai staiga, tiesiog supildavo jas visas sau į vidų. Vieną kartą nusprendė, kad galima prisidėti prie skardų simfonijos grojant, tai yra, mušant metalinėmis lazdelėmis į stiklines, kuriose pripiltas skirtingas kiekis vandens. Bet gi jis nežinojo, kur yra tos lazdelės, tad vieną dieną neiškentęs susiruošė jų ieškoti. Gavęs šeimos sutikimą jis išėjo. Netvarka buvo vis dar gyva ir dinamiška, bet joje buvo atsiradę keistų nerimo ženklų, turbūt nuo drėgmės. Tėtis brido per apmusijusias ir vėsias daiktų krūvas, jo kelnės apsivėlė dulkėmis ir trūnėsiais. Mes likome viename iš kambarių, besiklausydami skardos ir vandens sąlytyje susitvėrusių griūties garsų. O tėtis negrįžo ilgai. Mane labai traukė eiti ir pažiūrėti, bent jau slapta patyrinėti, kaip jis tą daro. Perėjau keletą kambarių, ir pačiame paskutiniame pamačiau tėtį - jis sėdėjo vidury apgriuvusio, šiukšlėmis ir baldais užakusio kambario ir dainavo. Jis buvo užsimerkęs ir įsitempęs, garsai iš jo burnos sklido erdvūs ir reikšmingi, lyg dideli, juodi ir sudžiūvę obuoliai, kvepiantys antikvaru. Aš buvau labai nustebusi, nes niekada nesu girdėjusi savo tėvo dainuojant. Kai mes visi dainuodavom ir prašydavom, kad jis prisidėtų, visuomet išsisukinėdavo. Tėvas ir kalbėdavo mažai. Jo balsas visada būdavo paslaptį slepianti sunkių tembrų uždanga, kartais išnyranti viename iš apleistumo taškų. Dabar uždanga prasivėrė, iš už jos pradėjo veržtis melsvų šviesų telkiniai ir nesuvokiamos garsų figūros. Stovėjau nejudėdama nykiausioj namų apleistavietėj, stebėjau dainuojantį savo tėvą ir negalėjau suprasti, kas vyksta. Jis mosikavo rankomis, jo veidas mainėsi kartu su garso intensyvumu, kartais jis įkaisdavo iki raudonumo, tuo metu atrodydavo, kad tėtis šaukia, o ne dainuoja, paskui jo veidas pasidarydavo lyg iš marmuro, jis tyliai murmėdavo nesuprantamas mantras ir pirštais ore piešdavo miniatiūrinius ženklus. Staiga jis atsimerkė. Aš labai išsigandau, bet bėgti jau buvo per vėlu, todėl paklausiau: „Tėti, ar girdi, kokia liūtis lauke? „ Tėvas nieko neatsakė, jis atrodė dar neatsigavęs nuo savo daugybės balsų. „Ar radai lazdeles? „ - išlemenau jusdama, kad tarp mūsų kažkas ilgam, o gal net visam laikui nutrūko. Tėvo veidas atrodė labai niūriai. Dabar jis pasakė kelis sakinius tokiu dusliu ir žemu balsu, kad sugebėjau išgirsti tik du pirmuosius žodžius: „Aišku, radau“. Tuomet jis atsistojo ir pradėjo eiti link dešiniajame, netoli lango esančiame kampe stovinčio didelio senoviško laikrodžio. Tai buvo vienintelis mažiausiai sugadintas daiktas šiame bute. Keista, bet ant jo nebuvo jokių dulkių, nors jomis buvo padengta viskas kambaryje. Tėvas priėjo, atidaręs laikrodžio „dureles“ ir žvilgtelėjęs į plokščią veidrodinį rutulį, nulaužė dvi ilgas metalines rodykles. Paskui grodavo valandų valandas, ritmą bandydamas derinti prie skardų gaudesio. Galiausiai praėjo lietus. Girdėjosi barbenantys pavieniai lašai, krentantys nuo vieno paviršiaus ant kito.