Į širdį beldžias žinute šalta
žinia, kad užmaršties speiguos
užgesti amžiams mūsų meilė gali.
Jei dar yra nors kiek vilties aklos,
sušildyk meilę, nepraeik pro šalį,
nubrauk pilkas abejingumo dulkes
ir atgaivinki šiluma spalvas,
Ir kaip kadaise, dėmesiu užburki.
Ir vėlei siųsk į širdį žinutes karštas...
Nezinau kodel, gal kad giminingos sielos (nors daugeliui tai nusvaigimai ir lia-lia-lia), bet man ledii eiles gal ir ne pacios originaliausios, issaukiancios, bet tikrai nuosirdzio, iskentetos. ACIU TAU :) Negaliu vertinti, bet 5+
vai koks mergaitiskas eilerastis, labai jau nuspejamas:)lia lia ta lia lia
Bet ir tokiu reikia, juk nuosirdu...Bet perdaug tokiu seilyciu rasoma, geriau kartais pabut nenuosirdziam, bet idomiam ir itaigiam:)gal ir nesamone cia parasiau:)na bet demokratija- kai tave pasiuncia na*huj, gali rinktis: arba eit, arba ne
žinia, kad užmaršties speiguos
užgesti amžiams mūsų meilė gali.
Jei dar yra nors kiek vilties
aklos,
sušildyk - nepraeik pro šalį,
nubrauk abejingumo dulkes
ir atgaivinki šiluma spalvas,
Ir kaip kadaise, dėmesiu užburki.
šitą išvalius (citata):
"Į širdį beldžias žinute šalta
meilę,
pilkas
Ir vėlei siųsk į širdį žinutes karštas..." -----------------------------------------------------------------------------------------------
daug normaliau, mažiau asmeniškas, toks pakilesnis;
jau kur kas daugiau kūrinys, nei asmeninis laiškas; lyg ištrauka iš kokios dramos eiliuotos, toks pakilus, (kokio Šekspyro dramaturgijos rakte.) o dabar pirmą eilutę perskaičius meti šalin. paskui dar paskaičiau, tolyn skaitai, visai įmanoma skaityti, ir pabaiga vėl, ant durniaus. :D
(Paskaitau vis jūsų kūrybą, įdomu, kada ji lūš ir keisis, kada prasiverš aukštis ir kūryba, ne asmeniniame bliūde kunkuliavimas rūgimas, o kūryba, polėkis, todėl ir paskaitau. pats gražumas tas lūžis. )