Šaltinio veidas

Ei, tu! Kasdien purve balčiausiam paskęstantis šaltini
Ar dar gaiva kvepi bent kiek?
Prieš kokį gerą šimtą amžių į mane skaidriom akim žiūrėjai -
Ir plyšusia širdim giesmes riaumojai. Dėl to mes nekalti vistiek,
Tyrasis žvilgsnis Tavo nuėjo perniek.
Nes iš šalies pasižiūrėjus dabar tukvailas, mažas, purvinas rudens kanalas,
O tavo veidas palei girtą beržą išsižiojęs gėdingai žybsi iš toli,
Skaidrioji siela išgaravus dūkso palei kalvą
Kadais ir ją turėjai. Ėch - dabar nebeturi.
Prie žalio vyšniomis prisirpusio mėnulio naktį vis dar kliedi:
- Pasek man pasaką, naktie!
Vajei. Nutyla net ir girios paukščiai, mano mieliausias šaltinėli,
Pristoja širdys, klykiančiom išsprogusiom akim risnoja sielos
Neišnyk šaltinėli, atgimk!