salia gimusiems

2008 08

Kol naktys
            Virsdamos rytais
Keliaus į patalą
              Ne vieną,
Tol niekada nebūsi
              Pasirinkus
Ir nesvarbu sakysi ką,
              Tie žodžiai nemaitins
Manęs...

Ir naktį tylią,
                Kai išsivedžiau
Žvaigždžių nuogi sapnuoti
                Ir aušrą vėsią tau aprodyt...
Prieblandoj mačiau virpėjai.

Žiūrėjau ant nugaros
                Plačia dėme it ežeras bolavo.
Tu negali žinoti, ką tąkart
                Apie tai tamsi naktis galvojo.

Tik apie tai, kaip mums iki ryto išgyventi.

Du mažylius, kurie
                Suaugti sugalvojo
Ne kūnais – sielom
                Aplipusiom vaivorykštėm miegojo.

Beldžiaus nedrąsiai...

Žinau šalia užmigti negalėjai,
                O aš, turbūt, netyčia
Ėmiau ir sutrupėjau.


Žvilgančių akių duburiuose, kai gimstame
Nematoma ranka išspaudžia žymes, kurias
Vėliau supranta, tik likimas. Už kiekvieną
Dovaną, kurią gauname iš gyvenimo yra
Atimama šis tas ko prisireikia vėliau...
Degančiose mintyse, kurios slepiasi mūsų
Bedugnėse visada kunkuliuoja gėrio, bei
Blogio pradai ir nežinome, kuris iš jų atsiskleis
Ateityje... todėl tyliai įkvėpkime
Šalia  gimusių.