Užuovėja kurios nebuvo
vėjas plynas laukas
nemeilės audros sutrypė daigus
(taip stropiai sodinau ir laisčiau)
dabar už miško jau kukuoja ilgesys
jis žino kiek akimirkų prabėgo
kiek nemigų užgeso paryčiais
kiek kartų tavo akys
sapnuose vaidenos
ir kaip dažnai man
šypsos liūdesys