Sapnas

Tyla. Dar viena naktis, kupina liūdesio. Atsisėdu lovoje. Tamsu. Atsistoju, apsivelku chalatą ir žengiu pro duris į lauką. Vėsu. Atsisėdu ant laiptų. Bet krūtinėje lyg kas spaustų... Skauda... Veidu nurieda ašara ir tekšteli ant kojos. Keista.. Nerandu paguodos net vėjui kedenant mano plaukus... O seniau juk tai padėdavo. Atsiremiu į duris ir pradedu skaičiuoti žvaigždes. Viena, dvi, trys... Jų čia neapsakoma daugybė. Ieškau Grįžulo ratų. Štai. Mažieji. Netoliese guli ir didieji. Atitraukiu akis nuo bekraščio žvaigždžių vandenyno. Ranka perbraukiu drėgną žolę. Pirštų galiukais pajuntu gaivią rasą. Norisi griūti į ją ir viską pamiršti. Skausmą. Liūdesį. Neviltį. Vienatvę. Dvelktelėjus vėjeliui pajuntu saldų jazminų aromatą.. bet net tai nepadeda. Kuo toliau, tuo sunkiau... Jaučiu, kad visa drebu. Ne nuo šalčio. Ne nuo baimės. O nuo skausmo. Skausmo drąskančio man krūtinę... Įsitaisau į netoliese kybantį hamaką. Jaučiu kaip lengvas nakties vėjas glosto rankas, kojas, veidą.. Kūną užlieja silpnumas.
  Tolumoje išgirstu žingsnius. Jie artėja. Staiga, tyla. Atsimerkiu. Šalia stovi JIS. Šypsosi. Mano veidu taip pat nubėga šypsena. Jis atsiklaupia, ir pabučiuoja į kaktą. Viduje viskas tarsi persiverčia kūlio... Ir skausmas dingsta. Užsimerkiu. Jaučiu Jį šalia.
  Kažkur tolumoje išgirstu šnabždesį. Kelkis, kelkis. Atsimerkiu. Priešais stovi mama. „Ir vėl miegojai lauke? „ taria ji. Nustebus žvelgiu į tą vieta, kur, rodos, prieš akimirką stovėjo Jis. Deja... Tai buvo tik sapnas.