2008 08

XI

Džiaugiuosi, dėl miego,
Kartais, tai ateina
It didžiausia dovana.

Ant tiršto lelijos kvapo
Kur žiedas linguoja vėjo pamokytas
Gyveno svaja palaiminga…
Neilgumas nereiškė,
Jog ji darganota.
Svaja neprovokavo laimes,
Nes ji pati buvo laime.

Kai praėjai
Ir miegas tapo puriu
Ją nukratei sau ant kojų
Ji slinko aukštyn
Negalėdama sustoti,
Kol paliete vietą
Virš kairės krūties,
Todėl ten taip dažnai liečiu.
Žalia ir geltona
Tapo priežastimi – stipriai prisiglausti…

Puikus akstinas rytą pabusti,
Kai saulė sėja ant skruostų ramybę
Netikiu, jog apkabini
                  Tarė lelija,
Tam kas buvo atiduota…
Apkabinu kartą tam,
Kad padėčiau.