Namai I. servizas

Tądien nusprendėme paieškoti prieš vienuolika metų mūsų namuose atsiradusio servizo. Netvarka juose buvo įgyjusi itin keisto grimzlumo, baldų, drabužių ir įvairiausių daiktų krūvos atrodė tamsios ir prisigėrusios švino. Atrodė, kad jei bandytumei pakelti nors vieną daiktą, jis dar labiau pasinertų į žemės trauką, galiausiai įtrauktų ir tave į tamsų jos gylį ir prigultum šalia, leisdamas, kad ji kurtų tavyje blausius žaidimus, ardytų vidinės nešvaros kiautus ir užpildytų mėlių sapnais. Buvo pirma diena, kai nesigirdėjo kregždžių. Iki šiol atrodydavo, kad jos sukasi aplink mūsų daaugiaukštį namą dideliais ratais, vienodai ir ramiai, lyg kosminės dulkės, gležni meteorų likučiai, kybantys sukūriuojančioje savo orbitoje. Tuomet ant daiktų krisdavo blausi barokinė šviesa, užpildyta judrių, nuo paukščių krintančių šešėlių. Gal būtent dėl to, kad jie išnyko, kartu su visu čežėjimu ir klyksmu, namie buvo toks ruduo.
  Ieškoti turėjome, tai buvo vienintelė priežastis visu kuo panirti į netvarką, po truputį nykstančią, jei nieko neieškoma. Kadangi didžioji netvarka viduje pradeda veikti tada, kai ko nors ieškai ir nerandi, kai kažkas svarbaus, tą akimirką būtino, būna nugrimzdę į pulsuojantį daiktų faršą. Kai žmogus neranda, iš pradžių jį ištinka lengva panika, paskui ji didėja, prisideda baimė netekti laiko, nes ypač šiais laikais vienas baisiausių dalykų žmogui - laiko gaišimas. O kai negali padaryti elementaraus veiksmo vien dėl to, kad kažko nerandi - ypač baisu, erzina ir klampina į vidines tamsas.
  O mes turėjome būtinai rasti servizą. Iš pradžių sustojome ratu - mama, tėtis, brolis, sesuo ir aš. Visi buvo kiek susijaudinę (juk taip seniai ieškota). Kiekvienas pasiskirstėme, į kurią pusę eiti ir pradėjome kiekvienas nykią savo kelionę. Man buvo skirta apieškoti vonios kambarį. Buvau seniai ten nebuvus, nes prausdavomės virtuvėje stovinčioje vonioje. Todėl iš pradžių kiek pabūgau ir delsiau, bet vėliau nuėjau, atidariau duris ir mane užplūdo pelėsių, muilo ir šalčio tvaikas. Patekau į didelę salę. Mūsų vonios kambario lubos buvo keistai aukštos, tai buvo bene didžiausias kambarys visame bute. Nežinojau, ar čia vis dar yra elektra. Taip pat neatsiminiau, kur yra šviesos jungiklis, tad pradėjau jo ieškoti, liesdama drėgnus ir vėsius sienų paviršius. Galiausiai sugebėjau uždegti šviesą, jei ta mažą blausiai blyksinčią lempelę prie pat lubų galima pavadinti šviesa. Na, šiaip ar taip, matėsi daugiau, nei prieš tai. Čia viskas buvo visiškai apleista. Netvarka čia buvo dar didesnė, nei kituose kambariuose. Ant grindų, padengtų melsvomis plytelių duženomis ir pilkomis balomis, mėtėsi keturios išvartytos vonios, surūdijusių kranų ir vandens žarnų krūvos, supuvę rankšluosčiai, medinės spintelės, šampūnų bonkutės ir pajuodavusios kempinės. Kai kur buvo pabarstyta kažkokių žolių, spėju, kad ten levandos, nes motina seniau mėgdavo jų ekstraktu išsitrinti kūną. Ir aš turėjau šiame „švaros“ kambaryje, muilu ir musėmis dvokiančiame savartyne surasti servizą. Taigi pradėjau irtis per daiktų ir šiukšlių tunelius. Iš pradžių apžiūrėjau trupančiose spintelėse, bet jose tebuvo stiklai ir įvairios bonkutės. Paskui varčiau daiktus, iš jų krūvos į paviršių iškeldavau niekad nematytas konstrukcijas, dėžes ir kitus darinius, kuriuose galėčiau aptikti tai, ko ieškau. Bet servizo rasti niekaip nepavyko. Mano smilkinius, rodos, apgaubė žemės trauka, nuovargis ir netvarkos demonai įsileido mane į didįjį nyksmą. Maniau, kad jau beveik visiems šeimos nariams atsitiko kažkas panašaus, nes namie buvo labai tylu, nesigirdėjo krebždėjimo ir dundesio, kaip prieš tai. Visi, išskyrus vieną, gulėjo ir nyko. Blogiausiai yra tam, kuris ras servizą, nes jį užplūs atradimo džiaugsmas, nuostaba ir tikėjimas savo ypatingumu. Tik atradęs jis iškart praras visą iš apleistumo ir nyksmo sutelktą sapną. Vienas iš mūsų dar ieško. Tas, kuriam iš anksto buvo tai numatyta. Mes visi netyčia susitarėm, kuris ras, kuris turės pasiaukoti.

  Jau po pusdienio atsidarė vonios durys ir išgirdau tėčio balsą: „Kur tu? Ateik, gersim arbatą“. Išsivaduoti iš žemės traukos buvo be galo sunku, kūnas neklausė, jis buvo apraizgytas sunkiomis oro materijomis, vešlūs augalai apaugę delnus ir labiausiai kaktą. Niekas man negalėjo padėti, o be to, tai yra ganėtinai pavojinga. Tėtis viską žinojo. Tik pats gali išeiti iš tave apgobusių būsenų. Jei kitas tave iš ten bando išvesti, gali atsitrenkti į aštrias briaunas ir negrįžti niekada, arba išsibadyti akis. Tad po truputį vadavausi iš sunkaus užsimiršimo ir į įvairias struktūras besitelkiančių dulkių švytėjimo. Palubėse jau sklandė žydri žvaigždžių kamuoliai. Buvo labai gaila atsitraukti nuo to, kas greitai galbūt pavirs kosminiu tapsmu. Bet žinojau, kad nei prie to negalima risirišti, kad dabar reikia eiti gerti arbatos su šeima. Pamažėle atsistojau, suardydama iš pelėsių ir drėgmės susitvėrusius angelus. Jutau, kaip jie sklaidosi, kaip vėl apsupa daiktus ir nusėda tamsiuose jų branduoliuose.

Išėjus iš vonios kambario pajutau stiprų čiobrelių ir kofeino kvapą. Aplinkui sklandė balti garai, tai jie čia taip kvepėjo ir gožė daiktų sunkumą. Viskas namuose buvo persikeitę, netvarka įgavus naują pavidalą. Ji buvo atkurta, perkurta nuo ieškojimo. Kažkas nardė po netvarką, prieš tai buvusią sąstingyje, nardė lyg pro suakmenėjusią pelkę, ardė sumedėjusias struktūras, skaptavo ir kūrė pavidalus. Dabar suprantu, kodėl namuose buvo pasidarę taip negera. Akis buvo per daug pripratus prie nekintančios kompozicijos ir įvyko vidinė stagnacija. Niekas iš mūsų nebekūrė, tik kažko laukė. O dabar, dabar viskas bus kitaip.
  Ėjau per kitus kambarius ir negalėjau atsistebėti tuo, ką mano šeima sukūrė. Iš kiekviename kambaryje persikeitusios netvarkos galėjai atpažinti, kuris čia ieškojo. Rūbai, apmusijusios verbos, šluotos, skudurai, sumedėjusio maisto likučiai, knygos rudais viršeliais, išvirtę baldai ir visa kita buvo taip persimainę, jog atrodė, jog čia niekada nesu buvusi. Visa, kas matėsi paviršiuje, dabar nugrimzdo gilyn, atverdami naujus pavidalus ir formas. Svarbiausia, kad visa susidėliojo atsitiktinai, nei vienas iš mūsų nedėliojo tyčia daiktų ir nekūrė akcentų, tačiau jie susitelkė atsispindėdami nuo jų vidaus ir būsenų. Dėl to tai ir buvo taip gražu, atpažįstama ir sunkiai suvokiama. Sklendžiau virš naujų netvarkos, apleistumo ir chaoso žemynų, tyrinėjau jų formas, įtampas ir faktūras. Kambariuos vis dar jutau arbatos kvapus, bet jie po truputį nyko. 

Nuėjau į tėvų kambarį. Vidury naujos, pakitusias netvarkos stovėjo apvalus stalas. Ant jo stovėjo paservizuota arbata. Aplinkui stalą sedėjo visi mano šeimos nariai, bet dėl garų, užtvindžiusių kambarį, sunkiai įžiūrėjau jų veidus. Jie sedėjo sustingę, ir kai tik priėjau visai arti, pamačiau, kad jų veidai apšerkšniję. Tik dabar pajutau, kaip čia yra šalta, kad balti, kambarius užpildę garai yra iširęs sniegas, įšalo debesys. Tuomet išgirdau motinos balsą. Ji tarė: „Arbata atšalo“. Paskui pradėjo kalbėti tėtis: „Kur taip ilgai buvai? Mes tavęs laukėme. Juk žinai, kad kai daiktas randamas, reikia grįžti. Tu vos mūsų nepražudei. „ Aš labai sumišau, mane užplūdo didelis liūdesys ir graužatis. Kodėl aš visada pridarau kitiems blogo? Kodėl neatėjau anksčiau (Ar būtų buvę įmanoma)? „Atsiprašau, aš nežinojau, kad viskas iš tikro. “- tariau, bet tai nepadėjo išlipti iš mane vis labiau slegiančios būsenos. Vėl pajutau žemės trauką, bet tai ne ta, kuri paskui tavyje ką nors sukuria - ne, tai tokia, kuri net nedegina, palieka sunkią, kone badančią tuštumą. Dabar buvau kraupiai, veriančiai niekur, nes ką tik valingai išėjau iš nykių jutimų pasaulio, kur gal dar buvau, nes tikėjau, jog čia mane priims. Pasirodo, viskas buvo ne taip. Nežinojau, kaip išgydyti šeimą, kaip atpirkti kaltę, žemės trauka mane apgobė ir aš susmukau į milžinišką šiukšlių krūvą. Niekas negalėjo pašalinti venomis tekančio žvyro. Šeima dėl tų baltų garų, matyt, nelabai matė, kas man atsitiko, tačiau išgirdau tėvo balsą: „Sėskis, išgersim arbatos“. Iš jo balso supratau, kad jie man atleido. Aš prisėdau ir tik dabar viską išvydau - jie visi vis dar buvo netvarkos dykrose, jie vis dar negalėjo atitrūkti nuo savo kūrimo demonų, žemės trauka juos buvo įtraukusi iš vidaus, vyksmas juose buvo neblėstantis ir tikras. Tik dabar supratau, kokią klaidą padariau. Aš atskyriau savyje du pasaulius, kurie iš tiesų yra viena. Mano protas sutrupino tėkmę. Pasirodo, su manim čia turėjo atitekėti angelai kartu su visais nyksmo telkiniais. O aš juos išardžiau ir palikau vonioje, tarsi čia jie negalėtų egzistuoti. Ir dabar buvau visiškai viena. Mano šeimos čia nebuvo.

Nežinau, ką daryti, nes grįžti, iš kur atėjau, jau nebeįmanoma, o čia nieko nėra. Paskui prisiminiau vieną labai svarbų dalyką - juk kažkuris rado servizą. Vadinasi, kažkas tikrai yra čia, kitaip juk negali būti. Manyje atsirado vilties, supratau, kad tuštuma nesugrauš manęs mirtinai, kad aš ir tas, kuris rado servizą, kartu pralauksim, kol jie grįš. Apžiūrėjau visų veidus, bet nei viename nemačiau kokių nors išskirtinumo žymių - visi buvo sustingę šerkšne, buvo tarytum be gyvybės ženklų. Jų akyse mačiau juodas liepsneles. Į puodelius buvo pripilta arbatos, bet viršutinis jos sluoksnis jau buvo apsitraukęs plonu ledu. Vienintelis paaiškinimas to, kad nei vieno čia nėra, būtų tas, kad niekas nerado servizo. Bet taip negali būti, nes jį aš regiu prieš save - žali porcelianiniai puodeliai, išpuošti pasidabruotomis gyvatėmis, tokios pat spalvos cukrinė ir arbatinukas. Tai tikrai būtent tas servizas, kurį į mūsų namus prieš vienuolika metų atnešė keista moteris. Ji atėjo prie mūsų namų durų ir sakė jį dovanojanti, labai prašė paimti, nes norinti jį išsaugoti. Sakė, kad pas juos namie viskas dūžta. Jog sudužo visi veidrodžiai, beveik visi indai ir beliko šitas servizas, kuri jį labai branginanti, ir norinti, nors ir jo nematysianti, bet žinosianti, kad jis yra gyvas. Mes pagalvojome, kodėl gi nepaėmus servizo, pas mus gi niekas nedūžta, tik pasimeta dėl netvarkos. Mes padėkojome moteriai ir išrikiavome trapius dailius puodelius vieno kambario kampe. Jie ir buvo ten kurį laiką, bet paskui pranyko, ir nebuvo atsiradę iki dabar, nes jo nebuvo ieškoma. Žiūrėjau į puodelius, pradėjau mąstyti apie sidabrinę gyvatę, bet viską nutraukė tėčio žodžiai: „Servizą rado mama“. Tuomet pažvelgiau į mamą, ji pabudo iš somnabuliško sapno, nusidraskė nuo veido šerkšną ir šypsodamasi tarė: „Taip, aš jį radau, jis buvo vonios kambaryje, įdėtas į kartoninę dėžę, kuri stovėjo vienoje iš vonių“. Aš buvau pritrenkta to, ką ji pasakė. Kaip aš jo ten neradau, jei apžiūrėjau visas vonias? Ir kaip nepamačiau mamos, buvusios ten pat, kur ir aš? Ir kodėl ji ėjo ieškoti į vietą, kurioje turėjau ieškoti tik aš? Giliai viduje džiaugiaus, kad ne aš radau servizą, nes jei būčiau radusi, nežinau, ar būčiau ištvėrusi visą laiką po to. Žinojau, kad mama atsparesnė. Tačiau vis tiek man jos buvo gaila. „Atleisk, mama“, tariau, o ji atsakė: „ Už ką? Taigi viskas gerai, aš labai norėjau jį rasti ir kai išnardžiau man ieškojimui skirtas vietas, nuėjau paieškoti į vonios kambarį, tu tuo metu žiūrėjai į kažkokią negyvą pelę ir turbūt manęs nepastebėjai“. „O seniai tai buvo? „- paklausiau. „Ne, dukrele, neseniai, kai tik radau, mes iš karto virėm arbatą. „ Dabar supratau, kad labiausiai jai pakenkiau neateidama tada, kai mane kvietė. Tada ji buvo visiškai viena, bet ta vienuma buvo daug baisesnė už bet kokias kitas vienumas, nes buvo apsupta išėjusiųjų. Ji žinojo, kad jie labai toli kosminiuose nykiuose, o ji pati nebegali ten patekti, nes jau rado servizą. Aš jaučiau kaltę, bet mama mane nuramino ir pasiūlė išgerti arbatos. „Bet kaip ją gerti, mama, ji pavirto į ledą! „ - tariau aš, o ji atsakė: „Ką čia šneki, pasižiūrėk, net garuoja! „ Aš pažiūrėjau į arbatą, ir iš tikro - arbata kaip arbata, karšta, nuo jos kyla garai. Priliečiau ranka puodelį, ir įsitikinau, kad ji tikrai karšta. Tuomet pamačiau, kad visa šeimyna atgijo, atrodė žvalūs ir gyvybingi. Niekas nesikalbėjo, nepasakojo apie tai, kaip jiems sekėsi ieškoti, nes visi ir taip viską žinojo. Ryškus saulės ruožas krito ant mūsų pro užvertų užuolaidų plyšį ir tyloje girdėjosi arbatos siurbčiojimas.