Tigro narve

Tuo metu bučiau atidavęs daug ką, kad tik jis liautųsi prie manęs artėjęs. O jam buvo nė motais mano jausmai ir išgyvenimai. Apsiseilėjęs, paraudusiom akim ir piktai urgzdamas prie manęs artėjo grynakraujis Bengalijos tigras. Likus kiek daugiau nei metrui, staigiai pasisuko, tik uodegos sukeltas vėjas švelniai priminė man, jog narve aš ne vienas.
Tiksliau, ko gero, reikėjo sakyt, jis buvo ne vienas. Šiuo metu savo norą apsilankyti tigro narve laikiau visiška beprotyste. Ir kas mane čia taip patraukė? Tarp manęs ir tigro nebuvo jokios pertvaros, neturėjau nė mažiausio ginklo, tuo tarpu tigras nerimastingai sliūkino pirmyn-atgal. Būčiau neteisus, jei pasakyčiau, kad man drebėjo kojos – aš jų paprasčiausiai nebejaučiau. Štai jis vėl atsisuka, piktai nužvelgia mano pusėn ir suurzgia! Nepanašu, kad jis būtų labai sotus. O juk toks tigras laisvėj gali žmogui perkąsti sprandą vien tik norėdamas patikrinti stuburo tvirtumą! Ir ne tik žmonėms.
Tirtėjau narvo kampe, laukdamas, kuo pasibaigs šis nelemtas nuotykis. Net žmonės prie narvo virbų atrodė persigandę. Stovėjo tyliai, karts nuo karto tarp savęs kažką susikuždėdami. Vienas vaikas bandė įmesti į narvą antims skirtą sausainį, bet paaiškinus jam, kad tigrui labiau patiktų jo dešinioji, skubiai pasislėpė suaugusiems už nugarų. Skirtingai nei prie kitų narvų ir voljerų, čia nebuvo klegesio ir krykštavimo, tvyrojo rimtis ir įtampa. Neabejotinai aš irgi prie to prisidėjau – patekęs į narvą tapau gyvos egzekucijos dalyvis, liudininkas, o gal – tiesiog sudėtinė dalis ir auka.
Tigras nesustodamas suko ratus. Nuolat urgzdamas, karts nuo karto sumaurodavo stingdančiu balsu. Vienas vaikas pradėjo verkti ir tėvai jį skubiai nutempė tolyn – idant nesiutintų ir taip susierzinusio plėšrūno. Mano ramus ir taikus žvilgsnis, kuris turėjo būti pagrindiniu ginklu prieš tigrą, kažkur išgaravo. Liko tik išsiplėtusios akys ir tirtančios galūnės. O tigras vis arčiau ir arčiau suko ratus link manęs. Buvau girdėjęs, kad tigrai tokiu būdu pasirenka kuo tinkamesnę poziciją savo puolimui. Tai, jog neklydau, turėjo paliudyti ir nuolat į mano pusę šnairuojantis tigro žvilgsnis. Kažką reikėjo daryti, bet ką? Aš juk bijojau ir krustelėt!
Tuo metu pajutau siūlo timpčiojimą. Užverčiau galvą aukštyn. Viršuje siūlą įnirtingai tampė pati. „Užteks to cirko! Pažiūrėk, kokią jauną musytę tau pagavau“. Vorė neatrodė labai susižavėjus mano drąsa. Hm, gal tikrai, pagalvojau. Juolab, kad mums, vorams, visuomet labai svarbus keliolika kartų už mus didesnių vorių palankumas. Nekreipdamas dėmesio į maurojantį tigrą, ėmiau mikliai ropštis siūlu į narvo viršų.