Geresnis už žmogų (II)

Lėtai, vos vos sugirgždėdamos atsidarė durys. Dievaži, jei pro jas būtų įlindusi senyva muitininkė, ar kokia nors palydovė – nepasididžiuočiau ir pasiųsčiau ją ten, kur dar nei vienas nueiti nesugebėjo. Bet mano lūkesčiams išsipildyti ir vėl nebuvo lemta – tarpduryje pasirodė vyriškis. Gal kokių penkiasdešimties su trupučiu metų, praplikęs, napoleoniško ūgio ir kresno kūno sudėjimo – paprastai tokie dirba klounais nedideliuose provincijos cirkuose.
        – Atleisti prašau, – jis, kojomis žarstydamas išmėtytus daiktus, prasibrovė vidun ir taip pat tyliai užstūmė paskui save duris.
      Rodos jo visiškai netrikdė nei beveik nuoga mergina, nei šiukšlyno verta betvarkė, nei nustebę žmonių žvilgsniai (visi, įskaitant ir mane, ateivio pasirodymą stebėjo išsižioję). Tuo labiau, žmogelis, rodos, nusprendė čia įsikurti – užkėlė ant ištuštėjusios lentynos mėlyną sportinį krepšį, atsisėdo, nusišypsojo.
      Ir tik tada pastebėjo, kad šiame kupė yra penktas.
        – Jaunuoli – (oho, nieko sau jaunuolis) – čia mano vieta – iškošė pro dantis į paklodę vėl bandanti įsisupti Nataša – kaip jūs drįstate...
        – Kur? – vyriškis bandė apsimesti nustebęs, bet jam nesisekė, – Čia? Jūs gal pakvaišot, mergaite, jums bilietą parodyti?
      Jis siektelėjo vidinės švarko kišenės, bet tuoj pat nuleido ranką. Neturi tu bilieto, kloune, matau aš. Simuliuoti negarbinga, simuliuoti negražu, bet ėmė ir prisisimuliavo mūs „jaunuolis“ pamažu.
        – Išsigimėlis, – ar tai vyriškiui, ar paaugliui burbtelėjo mergina, greitai atsistojo ir iš ant sienos kabančio paltuko kišenės ištraukė gelsvą lapelį, – penktas vagonas, dvidešimt trečia vieta, viršutinė lentyna. Varykit iš čia, pone, būkit toks malonus.
      Žmogelis pasimetė, apsičiupinėjo kišenes, burbtelėjo: „Oi, ne čia“ ir ištiesė rankas link savo krepšio. Neišlaikiau:
        – Pilieti, labai jūsų prašau, apleiskit vagoną. Argi nematot, mergina nuo pat Minsko šitoj vietoj važiuoja, – mirktelėjau Natalija. – Jeigu nepaskubėsit, aš apsaugą pakviest galiu.
      Traukinys, nestipriai truktelėjęs, pajudėjo iš vietos. Ir kaip man į galvą šovė ta „apsauga“? Pora palydovių, mašinistas, na, gal dar milicininkas pirmame vagone – štai ir visas ekipažas. Įvykus nelaimei nebūtų kam net gaisro gesinti.
        – Aha, o tada aš išsitrauksiu sparnus ir nuskrisiu, – visai rimtu veidu nusišaipė žmogelis. – O, štai ir maniškis! Dvidešimt trečia vieta, kaip ir parašyta, – jis sužvejojo tašėje kažką gelsvo, atkišo man.
      Tikrinti bilieto sugužėjom visi keturiese. Na tikrai – abu, tiek merginos, tiek šito Pilypo iš kanapių  buvo tokie pat, tik pirmame seno spausdintuvo dėka išsiklaipiusios raidės skelbė „Natalija Vedunova“, o kitame – „Dmitrijus Poplavskis“ Simuliatorius, blembočki. Ne, vis dėl to man šiandien su spėjimais tikrai nesiseka.
        – Čia klaida turbūt, – prabilo paauglio mama, – man prieš kokia dešimt metų irgi taip buvo, kai į Jaltą važiavau. Reikia palydovei pasakyt...
        – Ne, nereikia, – vyriškis išplėšė man iš rankų savo bilietą ir sugrūdo atgal tašėn. – Gal taip susitarsim, aš ir ant grindų pamiegot galiu, nieko neatsitiks...
      Staiga mes visi pasiutom. Kiekvienas ėmė įrodinėti savo nuomonę apie svečio psichinę būklę ir bandė nurodyt, ką jam reikėtų daryti. Garsiausiai, ko gero, rėkė paauglys – nes buvo apkurtęs nuo ką tik klausytos muzikos.
      Durys ir vėl atsidarė. Mes nutilom ir pamatėm pro siaurą tarpą įlindusią susitaršiusios jaunutės palydovės galvą – baisiai išblyškęs, neskoningai nutepliotas makiažu veidas, atrodytų, priklausė vaiduokliui iš pigaus siaubo filmo.
        – Labai atsiprašau, jūs čia tik keturiese? – pridususiu, bet vis tiek spigiu balsu paklausė ji.
        – Aaa... Aha. – konstatavau aš, nespėjęs nieko suvokti. Ką padarysi, stabdis esu.
      Moteris stikliniu žvilgsniu sekundėlę patyrinėjo kupė, kažkam esančiam koridoriuje cyptelėjo „Ne, čia visi tie patys, nieko nėra“ ir pradingo. Jau maniau, kad viskas tuo pasibaigė, bet ne – durys prasivėrė iki galo, už jų pamatėm kai ką nepaprasto... bent jau man.
      Kareiviai. Iš pradžių pasirodė, kad tik du, bet neabejoju – jų ten buvo ir daugiau. Pilna žieminė ekipuotė, pradedant storapadžiais batais ir baigiant kailine kepure, tamsiai žalios, beveik juodos uniformos ir – automatai. Apie ginklus aš neišmanau, bet greičiausiai tai buvo kokie nors „Kalašnikovo“ modeliai, su atlenkiama buože ir trumpučiu vamzdžiu, kurių vienas buvo atsuktas tiesiai į mane. Ten pat, kur ir piktas ginklo savininko žvilgsnis.
      Gal ruselis norėjo mane užhipnotizuoti, gal tiesiog buvo alkanas, bet su tokiu „snukiu“ tamsią naktį susidurti tuščiame skersgatvyje tikrai nelinkiu net baisiausiam priešui.

      Gerai, kad palyginus neseniai lankiausi tualete, kitaip, ko gero, būčiau apsimyžęs. Negirdėjau, ką kalba kariūnas (,o ar jis išvis kalbėjo? Visai gali būti, kad man tik pasirodė), tik pamačiau užsitrenkiančias duris ir su palengvėjimu atsidūstančius bendrakeleivius.
      Net neįsivaizdavau save esant tokiu bailiu. Ir ko gi aš taip išsigandau? Standartinė patikrinimo procedūra, ieško kokio nors kontrabandininko, dažnai taip atsitinka...
      Nors ką aš bandau įtikint? Ginkluoti kareiviai ant cigaretes vidinėse sijonų kišenėse vežiojančių bobučių nesiundomi, ne ta vieta čia ir ne tas laikas. Bet kas gi tada?
      Pastebėjau, kad „standartinėje patikrinimo procedūroje“ dalyvavome ne visi – Dmitrijus (ar kaip jį ten) nusprendė pažaisti slėpynių. Kiek įmanoma prisispaudęs prie sienos ir pasikišęs po savimi kojas jis sėdėjo Natalijos vietoje ir buvo kone visas palindęs po kabančiu jos paltu. Stovint tarpdury žmogelio matyti buvo neįmanoma, be to, niekas per daug nesistengė. Tiesą sakant sunkoka buvo suprasti, kaip nebejaunas ir toli gražu ne lieknas vyriškis gali taip susilankstyti, tačiau sąnarių jam, manau, galėtų pavydėti ne viena kinietė akrobatė.
      Jau norėjau pakelti skandalą, bet mane ir vėl aplenkė mergina:
        – Kažin, ko jie čia ieškojo?
      Jai atsakė nuo grindų savo daiktus pradėjusi rankioti moteriškė:
        – Banditas kažkoks pabėgo. Arba šnipas. Matei juk, su šautuvais buvo...
      Matyt padrąsintas motinos žodžių staiga pašoko prastokai išauklėtas jos sūnelis (jei neklystu, jo vardas buvo Pavlikas. O gal Piotras? Koks skirtumas):
        – Čia jį gaudo! – paauglys drebančiom rankom nuo galvos nusiplėšė ausines ir bedė pirštu į pasimetusį vyrą. – Aš mačiau, jis po paltu kavojosi, ožys nelaimingas! Kad jį...
      Pabaigti tirados neleido motina, už paskutinę repliką apdovanojusi sūnų baisiu žvilgsniu ir privertusi atsisėsti į vietą.
        – Aš tik pasakiau, man taip atrodo... – vaikis pasidėjo ausines, įlindo kampan ir ėmė žiūrėti į pasaulį nekalto avinėlio akimis – aš juk tik pasakiau...
        – Na ir kas kad tik pasakei? Už porą žodžių ankščiau galvas kapodavo, – pernelyg garsiai (matyt dėl jaudulio) pasakė Natalija. Paskui kreipėsi į vyriškį, – o iš tikro, pilieti, kodėl jūs slėpėtės? Tikiuosi ne dėl bilieto?
      Klounas Dima susikūprino, nuleido galvą, paskui giliai atsiduso ir veidu įsikniaubė į delnus.
        – Žinotum tu, mergaite, kaip būtų gerai, jei tik dėl bilieto... – jis greitai atsitiesė ir pažvelgė jai į veidą, – Šakės man, gražuole. Ša–kės. Prisidirbau kaip reikiant. Tik tu nespygauk, būk gera...
      O štai čia jis padarė klaidą. Jeigu aš, atpažinęs kame nors nusikaltėlį ir gerai prigąsdintas dar būčiau įstengęs tylėti, Nataša taip pat susitaikytų, o į vietą pasodintas Pavlikas tik apsidžiaugtų, tai jo mama nusprendė vaidinti pavyzdingą pilietę iki galo. Yra tokia žmonių rūšis, jie ir iš mūšio lauko pabėgtų, norėdami tribunolui pranešti, kad bjaurybė seržantas labai nekultūringai prasivardžiavo.
        – Aš... aš tuoj, – ji atsistojo ir pasisuko link durų. Skubiai pašokęs vyriškis „išdavikę“ sustabdyti įstengė tik įsikabinęs į staktą ir savo kūnu užstojęs išėjimą.
        – Prašau jūsų, nereikia. Nieko aš baisaus nepadariau, privertė mane. Jie jį jau šimtą metų uždarytą laiko, kaip kokį žvėrį, o jis juk beveik žmogus... – staiga, lyg išdavęs kažką baisaus, Dmitrijus nutilo. Baugščiai apžvelgė visą kupė ir tyliai sušnibždėjo, – Tai yra... Net geresnis už žmogų. Daug.
      Viskas. Teliko dvi galimybės: arba šitas klounas, pritvinkęs gailesčio, užmušė ką nors, jo nuomone neteisėtai kalinamą (nesvarbu, zoologijos sode laikomą brangų amūro tigrą ar globos namuose uždarytą nuosavą sūnų), arba jis – totalus psichas, pabėgęs iš viešos įstaigos su aukšta balta tvora ir minkštai apmuštomis sienomis.
      Tačiau nei viena iš versijų nepaaiškina, kodėl jį vaikosi ginkluotos pajėgos.
      Aš jau norėjau ko nors paklausti – patikrinti vieną (antrąją) hipotezę, iškamantinėti žmogelį dėl ateities planų, o gal net kartą – kitą užvožti jam per nosį (jeigu netyčia nesulaukčiau atsakymo), bet... Žiaurusis mašinistas, kurio globai buvo patikėtas mūsų traukinys, kitokių stabdymo būdų turbūt nežinojo. Nors mums jau derėjo įprasti...

      Šį kartą nebuvo jokių įspėjimų, trukčiojimo, ar humaniškumo – tiesiog sužviegė plienas, visi kupė esantys daiktai trumpam įgijo nesvarumą ir metėsi link priekinės sienos. Savo nelaimei (o gal atvirkščiai?) aš tik ką buvau užlenkęs staliuką – būtų gerokai trukdęs, jei staiga tektų muštis. Todėl šį kartą laisvąjį kritimą pajutau visu smagumu. Tetulė Inercija mane kiek kilstelėjo, už kažko užkabino kairę kelnių klešnę, ir apsukusi šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, trenkė pakaušiu į tuščią Pavliko motinos sėdynę.
      Visą likusį gyvenimą apvaizdai dėkosiu už tai, kad horizontalią padėtį priėmiau būtent taip – gulėdamas ant nugaros, skerdžiamos kiaulės žvilgsnį nukreipęs į tą vietą, kur prieš kelias akimirkas (toks visas narsus ir patenkintas savimi) sėdėjau.
      Nes ant viršutinės lentynos, virš Dmitrijaus galvos stovėjo šiam žmogui priklausantis krepšys. Būtent, stovėjo – prabėgus kelioms dešimtosioms sekundės dalims jis jau buvo įveikęs neaukštą aliumininę tvorelę (tingūs Rusijos inžinieriai ją prilipino matyt tam, kad kaip tik tokiose situacijose į ten padėti daiktai prieš nulėkdami šeimininkams ant galvų, kelias sekundes pakabėtų), persivertė ore ir nukrito. Tiksliau nukrito ne visas – pati tašė taip ir liko trečiajame aukšte, mirtinais sintetikos gniaužtais įsikibusi į aštrų kraštą, o jos turinys nupikiravo žemyn.
      Dabar apie turinį. Aišku, aš tikėjausi išvysti krūvą įprastinių daiktų – drabužių, į celofaną suvyniotų higienos reikmenų, šiek tiek maisto. Blogiausiu atveju, jeigu mūsų klounas pasirodytų esąs tarptautiniu teroristu, kokį nors ginklą – pavyzdžiui pistoletą – kulkosvaidį, ar ryšulėlį plastikinių sprogmenų.  Pačiu blogiausiu (arba blogiausiu – kvadratu, jei jums taip atrodytų geriau) atveju – dalimis sukapotą vaiko lavoną. Dievaži, nei vienoje iš ankščiau aprašytų situacijų nebūčiau nustebęs (na, gal trečiojoje šiek tiek, bet esmę supratote).
      Deja, kažkokia graikų deivė, atsakanti už ateities spėjimą iš manęs šiandien akivaizdžiai tyčiojosi. Nei vardų nesiseka atspėti, nei įvykių, nei daiktų. Nors daiktu tai pavadinti neapsiverstų liežuvis. Ir vėl, ne „tai“. „Jį“.
      Stabdymo metu įsitvėrusi durų rankenos ir tik todėl neparkritusi paauglio motina, lyg tąsoma traukulių, kelis kartus sudrebėjo ir susmuko. Natalija, iki šiol nei karto nepraradusi savitvardos, šaižiai cyptelėjo ir liko stovėti išsižiojusi. Pats Pavlikas iš pradžių nieko nepastebėjo, paskui žvilgtelėjo sau po kojomis, išbalo, pasimuistė vietoje ir įsikniaubė į šalia padėtą pagalvę. Kuo tokia jo reakcija buvo iššaukta, nežinojau – gal vaikis apalpo, gal apsiverkė, o gal ruošėsi vemti.
      Ir bet kuri iš šių galimybių, mano manymu, yra pilnai priimtina tokioje situacijoje atsidūrusiam sveiko proto individui.
        – Susipažinkit, tai – Jis. Beveik žmogus, tiesą sakant, daugeliu atvejų net geresnis už žmogų, – tyliai, tačiau iš kaimyninių kupė sklindančio šurmulio ir keiksmų fone gana girdimai pasakė Dmitrijus.