Rašyk
Eilės (72037)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(atsisveikinimo laiškas)

Aš galėčiau gyventi  virtualybėje. Čia gera. Esi savimi, netrukdo jokie sumauti kūnai. Čia bendrauji su žmonėmis, jie tau šypsosi dviem taškeliais ir skliaustuku, merkia akį kabliataškiu, pabučiuoju tave, nežinau, kaip jūs, bet aš bučiuojuosi skliausteliu ir žvaigždute arba @. Sunku patikėti, bet aš bučiuojuosi internete. Laukiu arba lūkuriuoju, įsimyliu, nekenčiu, nirštu, verkiu, juokiuosi. Patiriu visą emocijų skalę. Bet kambaryje nieko daugiau nėra, tik aš ir dėžute.  Mes kalbamės, mes mylim vieną kitą. Apsikabinam, bučiuojamės, ilgai žiūrim vieną į kitą. Kaip tai bebūtų liūdna sakyti, mano gyvenimo partnerė yra dėžutė. Aš amžinai noriu jos, tos dėžutės. Ji užvaldo mane, ir aš su malonumu jai pasinuodu, nugrimztu į ją, nuskęstu, esu joje; mes susiliejame. Ji yra aš, o aš esu ji, dėžutė.

Dėžutė, kurioje žmonės talpina informaciją, žodžius ir vaizdus. Aš galėčiau gyventi virtualybėje, man čia patinka.  Man čia visko užtenka: dvasingumo a la budizmas ir Tibetas, bendravimo a la flirtas ir supratimas, žodinių ir vaizdinių seksulaumo išraiškų. Tik paskubom pavalgyčiau, bet būdama dėžutėje, pamirštu ir tai. Nes kai esi įsimylėjęs, valgyti nebenori. Prisipažinsiu, ji mane išsekino. Ji atėmė iš manęs visą laiką, man daugiau niekas nerūpi, ji, tik ji. O kai žmogus nebeturi laiko, jis pradeda mirti. Aš kaip undinėlė dėl princo galėčiau prarasti balsą ir kiekviename žingsnyje jausti skausmą su juo, savo princu, su dėžute. Tačiau, žinia, dėžutė išduos tave. Ir visą naktį praleidęs su dėžute, paryčiui tu pavirsi į putą.

Aš ilgai apie tai mąsčiau ir daug patyriau, jog suvokčiau, jog vis dėl to (bent jau aš), nesergu priklausomybe nuo virtualios tikrovės. Kai mano virtualybėje užmegzti ryšiai trūksta, išsenka, pasižeidžia buvimas ir internete. Apima keistas jausmas, jog aš čia daugiau nebeturiu, ką veikti, o tada pradeda niežėti noras pasišalinti, dingti, žvilgsnis ir vėl nukrypsta į realių žmonių veidus. Taigi, aš padarau išvadą, jog aš prisirišu ne prie virtualaus pasaulio kaip tokio, o prie užsimezgusių internete santykių: draugystės, meilės, įsimylėjimo, bendrumo, simpatijų ir antipatijų, ta prasme, internete esu visiškai tokia pat, išgyvenu lygiai tokią pačią užuomazgos ir santykių pabaigos dramą kaip gyvenime. (Ar buvimas virtualybėje yra gyvenimas?) Taigi turiu labai įdėmiai pasižiūrėti į save. Suprantu, kad ir su kuo susitiktume, visada susitinkame su kitu. Iš kitos pusės kiekvienas susitikimas su kitu, priverčia susitikti ir savimi. Galbūt net imti karštligiškai derinti du skirtingus vaizdinius. Pavyzdžiui, aš gal įsivaizduoju esanti šventoji, o štai kitas tave laiko kurva arba priešingai. Kitas yra mūsų veidrodis. Jis mus mato visiškai kitaip nei mes matome patys save. Tam tikra prasme esame nuolat interpretuojami vaikštantys eilėraščiai.

Man gera su tais žmonėmis, nors daugelio jų nesu visiškai mačiusi, kai kurios tik nuotrauką, o štai su kažkuriuo gal mateisi per savo gyvenimą keletą sykių. Žinoma, bendraujant visada gali kirbėti mintis: o gal jis koks iškrypėlis, maniakas, psichopatas. Tačiau tau yra gera, tu užsimerki ir nugrimzti, tu nenori nieko žinoti apie realųjį jį arba ją. Tu pradedi jausti, kad gyveni bendruomenėje, na ir kas, kad supranti, kad ir čia esi svetimas. Kad esi svetimas, iš principo, nesvarbu kur. Prisirišu prie G. G, Agnės Kli, prie trigalvio slibino: Nuvytas, marija ir chuanas, na chamanas, galiu prisirišt prie Nemunėlio, Leni Riefenstahl ūmiosiosi triumfo valios higienistės, galiu prisirišt prie bet ko, prie bet kokio chamo. Nes tikriausiai. Bet tikriausiai nebūna.

Kai supratau savo prisirišimo esmę, man lyg ir palengvėjo, bet tai buvo apgaulinga. Aš klimpau. Maloniai bendravau. Tačiau šiandien aš apmąstau, kas vis dėl to yra žinutė, tai yra kiek ji perneša informacijos. Jūs sakysite pakankamai, bet kas tada yra informacija. Iš tikro žinutė yra neįtikėtinai skurdi. Ji yra kur kas skurdesnė nei telefoninis pokalbis, štai kalbėdamas telefonu, tu girdi balso moduliacijas, užkimimą, supranti žmogus serga ar ne, linksmas ar nusiminęs, ką tik pabudo iš miego, girdi, kaip jis įkvepia ar sulaiko kvėpavimą, jauti, kaip jam trūksta oro, gera ar nelabai, girdi, jo balsas silpsta ar įgauna entuziazmo, supranti jis girtas ar blaivas, susierzinęs ar ką tik po orgazmo, lytinio ar socialinio. Aš jau nebekalbu apie kūną, kuris yra dar informatyvesnis: akys, palinkimas, rankos, povyza, nutaisyta mina, atšlijimas ir palinkimas, palietimai, šypsena, nors šypsena visada atsispindi ir balse... Visa tai kalba ir suteikia daugiau šansų susikalbėti. Balsas iš tikro yra neįtikėtinai informatyvus. Aš negirdėjau tų žmonių balso. Balsas yra kažkas nepaprastai intymaus, gal net intymesnio už kūną. Žmogaus susikalbėjimas ir taip apsunkintas... O ką gali žinutė? Pabandyk pasakyti „Aš tave myliu“ – kai net neturi galimybės maloniai suinkšti „iš nevilties ar iš laimės“. Sakyti internete „aš tave myliu“ daugių daugiausia prilygsta vaiduoklio pasivaidenimui ar šventojo apsireiškimui internete.


Ar aš vis dar myliu Tave, Dėžute?... Taip, kažką labai miglotai, kas yra anapus manojo adresato ekrano. Mieloji mano, atleisk, bet tu tokia negyva. Nu bet jau tokia negyva, šaltesnė net už frigidišką bobą. Žinoma, galėčiau prieš tave girtis savo širdimi, bet ji tokia kvaila, amžinai reginti meilės miražą, kai tuo tarpu jokios meilės nebuvo, net užuomazgos. Aš žinau, kaip tu mane myli, kaip tu mane įsiurbi, kokį malonumą aš jaučiu, kai tu mane naikini, bet tokiomis akimirkomis aš prisimenu sapną prie ežero, kuris žymėjo pasaulio ribą. Kai jie norėjo atimti mano sielą, aš jaučiau tik begalinę malonumo saldybę. Nežinau, ar padės gyvenime, bet sapnuose man visada padeda malda. Taigi, tada man pavyko, nežinau, ar pavyks dabar. Dabar, kai aš nuolat turiu susitikti su tavimi, būti tavyje, dėžute, ir būti visiškai nepriklausoma. Taigi, miela, dėžute, ir nors labai myliu tave... Bet dabar sudie.  Negaliu prižadėt, bet aš bandysiu gyvent.

Niekada nieko negali žinot.  Galbūt aš dar išgirsiu Agnės ir Artūro balsą. Balsas pasakys apie juos viską. Balsas juos išduos, kaip išduoda mane, vos aš pradedu kalbėti. Rašau, ir prisimenu daugybę žmonių balsų: Vytauto, Saros, Danguolės, Rolando...  Jei aš su žmogum ilgiau bendrauju, jo balsu viduje galiu pradėti skaityti jo eilėraščius. Bet dabar aš ne apie tai, jau artėja laikas, kada mes, brangioji dėžute, turėsime sugebėti būti kartu ir išsiskyrusios... Tau, žinoma, lengviau... Ė, tik nepasigauk kokio viruso, ir nesusirk sloga... Aš tau linkiu viso ko geriausio... Beje,  iki pasimatymo kitose erdvėse: parke, prie jūros, upės, kavinėje, kambary, miške, ant tiltelio ar siauriausioje Stokholmo gatvėje ar apleistame mažo miestelio akligatvyje... Mes būtinai kur nors susitiksime. Būtinai.  Tik nebus ten tavęs, dėžute.
2008-09-11 22:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-12 12:38
flic flac
nu davaj*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-12 01:09
Chlopotenko
būtinai
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-11 23:42
emililija
ironija ir minčių lietus, forma primena laišką, lyg be kreipinio, kalbėjimą sau, draugams ir lyg pro rūką "dėžutei", nors šitas mintis išreikštas raidėmis ir išprovokuoja būtent ji. iš konteksto išeina atsiprašymai, teisinimaisi, šviesaus proto blyksniai, pasižadėjimas vienas ir svarbiausias - gyventi nepriklausoma. šis mano manymu "laiškas sau" - spindi šio teksto žmogaus emocinę, fizinę nelaisvę nuo  kurios bando pasitelkęs pasąmonę pergudrauti. nesakysiu nuostabu- tai realu, visi kas sėdi ilgą laiką prie "kompo" manau supras tą kvepiančią čia nelaisvę ir pažadus ją įveikti, tik ar lengva? atrodytu- viens du- ir išjungi! nori kurti? pasiimi popieriaus lapą, sąs, kad ir kokią nuošalią sieną:)- ir kuri, bet kodėl kompiuteris, iš tiesų- kam jis?naikinti ar padėti, tada peršasi mintis,kad pagalba ir yra naikinimas- šių laikų naikinimas, kai žmogus privalo būti stiprus, nes visi vaidina titanus, nors viduje kas? gal pernelyg daug to netikrumo išprovokuoto dirbtino dvoko? nes virtualybėj išties ramu- čia juk nėra atsokomybės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą