Be pavadinimo

1.
Mano siela tamsi, lyg gilus šulinys
Kurį lanko tik mėnuo ir žvaigždės
Bet prašau nebijok, prisiliesk, atsigerk
Mano siela sudužusios eilės.

Aš tamsus, toks tamsus, lyg tas upės akmuo
Šonas šaltas, kur atsuktas žemei
Bet palieski tą šoną, kur srūva vanduo
Ir suprasi – jis skirtas gyventi.

Patikėki, žmogus – lyg bevalė lėlė
Čia jis juokiasi, čia ima verkti
Bet gyvenimas toks – negali vien laimėt
To kas nulemta - mums neišvengti.


2.
Kas esu? Ką veikiu šiam krašte?
Kas man gali į tai atsakyti?
Samdinys, aklas įrankis, vien tik lėlė?
Man net nedera šitaip mastyti…

Aš karys, bet nereiškia bežadis akmuo
Kurs negali galvoti, nei jausti,
Kurs lyg plaustas bevalis – kur neša vanduo,
Ten kur neša srovė turi plaukti.

Lūpos tyli, bet šaukia iš skausmo širdis
Ir krūtinę suspaudžia lyg ledas
Klausimai – kas tu toks, ką veiki šioj šaly
Stoviu, tyliu, lyg amą praradęs.

Čia tiek daug pamačiau, supratau, pažinau,
Pažinau, kas tai vargas ir skurdas
Netiesa, kad mašinos, namai, pinigai,
Tai didžiausias gyvenimo turtas…