oi, ačiū. geras komentaras, bet man netinka, NES, voratinkliai mėto sidabriškas ir platinos blykstes, dar draikos be vėjo ir veliasi ant blakstienų (trukdo origami lankstyti) ir nori nenori pasipūti, nupūti nes esi susikaupęs, ir kaip vaikas apatinę lūpą prikandęs lankstai baltą baltą, origami, lapas baltas taip saulės šviesą atmuša. tačiau jau Ruduo viskas sukasi kaip rudenyje lapai - ritme.
vis tiekl, nori tikėk, nori netikėk, ačiū už komentarą, nieko žavesnio neskaičiau. Gražus, ir jaučiama, kad mano rašlevą perskaitei. Tikrai ačiū. :) fain. :) Lėlininke. :)
Pirma eilutė nebloga, bet paskui "sidabriškai spindi" - klišė.Išgirsta daug kartų ir nebesinori vėl kažko tokio matyt kitam darbe, nebejaudina, nebežavi.Tyla."juos nuputi nuputi/pūsteli " - per silpnai užbaigiama. O po to dar "panosėje vėjas" - čia kaip mama vaikams sako : - Karšta sriuba? Turi vėją panosėje pasipūsk.Kartojimai turi būti išdirbti, turi turėti tam tikrą vaizdinio jėgą, čia to nėra.Lėkšti pakartojimai, vaikiški.
"ir tu,
origami išlankstęs
paleidi,
čia pat,
kur lelijos " - ši vieta visai žavi, ypač lelijos.Atveria kažkokią pasaulio harmoniją.
O į galą pagreitėja ritmas ir nieko nelieka.Voratinkliai.Manau, kad per silpnas pasirinktas vaizdas realizuoti savo mintis.Arba mintys per silpnos.Be to, neprivalėjau nieko komentuoti.Dėl šventos ramybės;)
nei komentaro parašyti - t.y. pakomentuoti kūrinuko nemoki (manau jog apsimeti) žmokuti, pasivadinęs slapyvardžiu, lėlininkas; tik replikuoji, anei šį anei tą. :D
pasaka tiki Radauskas :) O tekstukas man pasirodė kiek padrikokas, bet įdomus ir tokio lengvo skambesio. žodžiu, skambėjimas ir turinys atliepia vienas kitam - o tai, mano galva, viena iš svarbiausių eilėraščio siekiamybių :)
Kaip primena man vakarykščius įspūdžius, kai klaidžiojom po rudenėjantį šilą su brangiąja dviese... "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu..."(Vytautas Mačernis)