Geriau vėliau negu niekad?

Esė: Geriau vėliau negu niekad?

    Nepažįstu tokių žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nebūtų nė karto pavėlavę ar padarytų viską, ką ir turi padaryti. Nuo paprasčiausio rankų nusiplovimo pasinaudojus tualetu iki žmogaus pagerbimo šiam švenčiant gimtadienį. Taip pat neretai tenka išgirsti frazę „geriau vėliau negu niekad“ - tai vienas iš pasiteisinimų pavėlavus atlikti kokį veiksmą. Ši filosofiška mintis vienu atveju būna kaip kulka į taikinį, kai kyla klausimas susijęs su žmogaus gyvybe, bet ji gali tapti tiesiog pasityčiojimu mažiau svarbesniais atvejais, atvirai ir nekaltai išsijuokiant iš užmirštuolių ir tinginių. Dėl šių išsiskyrimų reikia suprasti, kam reikalingi atsiprašinėjimai, kodėl geriau nesityčioti iš kitų, ir kada iš tikrųjų geriau yra „niekad“.
    Žmogus atsiprašinėja norėdamas parodyti, jog yra vertesnis dėmesio, nei rodo jo veiksmai. Pasakyti „atsiprašau“, „atleisk, pamiršau“, „pasitaisysiu“ ir kitus jums visiems puikiai žinomus trumpesnius ar ilgesnius posakius ištarti yra lengva. Šių žodžių atnešama nauda yra daug didesnė nei pats atsiprašymas. Žmogus, ar įmonė, ar grupė, kuriai tenka meilintis, iš pasiaiškinimų gali sužinoti nemažai - kaip žmogus nemoka meluoti, koks jis atviras arba koks nuspėjamas. Šiuo tvirtinimu noriu pasakyti, jog atsiprašydamas žmogus tampa pažeidžiamu. Tai priklauso nuo klausytojo išsilavinimo ir susirūpinimo, bet jei tiesiog nutylėsi, kad jau yra „vėliau“, didelė dalis žmonių paklaus, „kodėl tik dabar“, „ką veikei“, ir kitus „kaip, ko, kam“ žodeliais prasidedančius klausimus. Tada tau jau belieka tik atsiprašinėti norint supratimo, meluoti, arba likti šaltam ir nesuprastam. Šis nepatogumas tikrai nėra pagrindas visiškam veiksmo vengimai, bet taip pat tikrai nevertas užgauliojimų „geriau vėliau negu niekad“, „mane užlaikė draugas“ ar „galima ir ilgiau delsti“.
    Neapgalvota kritika - skaudesnė nei argumentuota tiesa. Atmink, jog jei tu tyčiojiesi iš silpnesnių, visada atsiras vikresnis, besityčiojantis iš tavęs. Negyvename Nyčės pasaulyje, kad gavus į vieną skruostą reikėtų atsukti kitą. Pagalvok, kiek iš tavo pažįstamų gali būti nusiteikę prieš tave. Tada prisimink, prieš kiek žmonių nusiteikęs tu. Neįmanoma visiems gyventi pagal vienus įsitikinimus, tą parodo partijų gausa, nesutarimai diskusijų metu, skirtingi tikinčiųjų namai ir net apsirengimo stilius. Dėl to, kad ir kiek kalbėsi blogai už kitų akių, apie tave atsilieps taip pat blogai kaip ir ankščiau. Bus sugaištos tik minutės keistoms, bereikšmėms mintims. Čia reikėtų į kiekvieną nepasitenkinimą, norą ar įvykį žvelgti tiesiai, o ne į šonus. Tyčiojimaisis neišsprendžia problemos, problemą išsprendžia argumentuotas mąstymas ar diskusijos bei supratimas, dėl ko šaipomasi.    Kiekvienam įvykiui turi pradžią kito įvykio pasekmė, bet netikėtai atsirandanti pažeidžiamumas bei neapgalvota kritika, bei kitoms problemoms, sukeltos vėlavimo, jas gali sustabdyti neatliktas veikmas? Žinoma, kai kalbama apie gyvybes, šitai nepadės. Tačiau nedovanojimas dovanos galėtų sutaupyti brangų laiką jas renkantis, nes juk galų gale vis vien tau kas nors padovanoja dovaną, už kurią iš tiesų būni susimokėjęs pats savąja dovana. Taip pat suprantant, jog vėluosi į kokį renginį, gali tiesiog atsišaukti ir pasakyti jog neateisi, vietoj to teisinimosi atėjus pavėluotai. Be abejo, ypatingai svarbiems dalykams žodis „ niekad neatlikti“ netinka, bet vis dėlto, tokių situacijų gali būti ir jos vertos dėmesio. O kuo daugiau alternatyvų turėsi gyvenime, tuo jis bus žavesnis gyventi.
    Geriausia būtų, jei visada sugebėtume veikti laiku, bet kaip jau sakiau pradžioje, nepažįstu tokio žmogaus, kuris nebūtų atsidūręs vėlavimo pinklėse. Veikimas kaip laikrodis yra geriausia išeitis išvengit tolesnių problemų, kai vėlavimas jas tik sukuria, o neveikimas tinka tik kartais. Belieka gebėti atsidurti situacijose „geriau vėliau negu niekad“ kuo rečiau.