emocija

Pradžioje jis ją išreiškė. Tuomet niekas nežinojo, kas jis, o ją, tarytum prostitutę iš traukinių stoties, pažinojo visi. Subtilią akimirką ji buvo pradėta. Kodėl? Aplinkiniai sakė nežiną, jie nenorėjo būti liudininkais, jie netiki dorais teisėjais. Visgi, jai davė vardą. Deja į šią ceremoniją neatvyko A. Baricco, tad ir vardas nebuvo nuoširdus („Mirti ir duoti vardus – ko gero nieko kito gyvenime nedarome taip nuoširdžiai“). Emocija. Savaime aišku, tai ne Katerina, ne Britni, ir net ne Kazimiera... Emocija. Ar tu ją matei, mielas TV žiūrove? Štai ji puikuojasi priešais visažinį veidrodį, kuris turi kinų sumontuotą mechanizmą, kartojantį atsakymą į klausimą – kas pasaulyje gražiausia. O gražiausia – emocija. Tik ne ta, kuri vakar lankėsi prekybos centre „Maxima“, ir ne ta, kurią sustabdė už medžių budintis policininkas. „Emocija – ne žmogus! “- sušuktų lituanistai ir ryškiai pavingiuotų vakarėjantį tekstą. Jie, besimokantys švietimo ekonomikos, puikiai žino, kaip redaguoti tekstą. Paplosiu jiem, pasiplosiu sau, visi skęsime plojimuose, ir mus užlies banga. Jos viršūnėje ant havajietiškos banglentės plauks ji, emocija. Nedaugelis ją pamatys, nes bijos nusirišti raištį nuo akių, kuris padeda žaisti aklą vištą – žaidimą, kurio tikslas nematant užčiuopti laimę. O aš nemėgstu žaisti. Nusiimsiu seną senelio skrybėlę, paimtą iš praeities, ir nusilenksiu taip, jog emocija atplauks artyn. Paimsiu ją už rankos, nors niekur mes neisim, bet jausiuosi laimingas. Aš ir Emocija. Niekas nežino kas aš, bet visi žino ją, tarytum prostitutę iš traukinių stoties. Nebijau apkalbų, sėdu į traukinį ir išvažiuoju.