Visos Sienos Purvinos

Į švarko kišenes sudėjęs grožį virpantį, užmerkiu,
Lyg akį mirkstančią nuo žalio tušo, stipriai kvepančio,
Kaip praeity kvepėjo valandos vis byrančios iš laikrodžių,
Ant prieškambario sienos purvinos.  Prie slenksčio tylinčio,

Kas verkia? Mintys tekančios. Susirgusios kadais, negyjančios.

Pilka, bet mylimiausia nosinė, išgėrus verksmo kibirą,
Suiręs raštas šypsena blankia... tačiau lyg šiol tiek galinčia,
Akmuo vazoj pigioj, lyg stebuklingas talismanas nemirtingasis,
Ant buteliais apkrauto. Apipilto stalo. Svaigiai žibančio, bet mirusio,

Kas pila? Rankos šąlančios. Suniokotus žodžius, per greit sudylančius.

Ant šlapio purvo krykščiantis ruduo ir aš jame sulijęs,
Nuvytusį visiems tikėjimą delnuos tamsiuos ech... laikantis,
Priglaudęs švarką purvinausią lyg koks prieškambario slenkstis,
Man dūmais virstančios kadais stiprios, bet intraversiškos agonijos.

Kas ir kodėl nutilęs? Skaudžiai besibaigiantis žinojimu taurus vanduo.

Jame nuskendo tikros, lyg pasaulis mintys,
                                        Sušalusiam delne ipylusiam vilties į nieką,
                                                                        Jame nuskendo tikros, lyg pasaulis mintys...