Ant išgalvotų nuotaikų,
Per jausminę struktūrą,
Kuriu iš nuotrupų
Sau aklojo karūną...
Kad neišvysčiau menko Aš,
Lyg smėlio dulkių pasimetusio...
Kad negirdėčiau speigo, berenkant šukes
Ir neprigaučiau savęs apsimetusio...
Kai vidury nakties prakiūra miegas
Ir neužlopau jo skaičiavimu lig nebūties... -
Prašau, ant mano marmuro iškalkit Niekas,
Su pastaba: gyvenęs dėl mirties...


Mija Stenman








