Esu, būsiu, gyvenu.

Gyvenu atspindžiuos -
Veidrodžio, šukių, balos.
Ir tik nykstu ir tirpstu,
Tarp didžiulės minios.
Be širdžių, be skirtingų veidų,
Minia kurios nepakeisi,
Neišsklaidysi, nepajudinsi, nenuteisi.
Nelauk kol mane išvysi, pagausi, pamatysi,
Per greitai bėga laikas, per greitai baigiasi naktis.
Esu tik šešėlis, auštančios aušros,
Prieš armiją, nesibaigiančios minios.
Esu tik lašas, riedantis per stiklą,
Išdžiūstantis nuo pirmųjų saulės spindulių.
Būsiu tik nematoma vėjo daina,
Nejaučiama likimo galia.
Prisimink mano tinklą, medžių šakas dabinusį,
Ir mano sielą, kažkur minioje likusią...