Esė apie Dievišką Meilę

Ne kartą teko įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose susidurt su terminu „dieviška meilė“. Galvojau ir taip, ir anaip, bet suvokti to niekaip nepajėgiau, o patirti, kas yra ta dieviška meilė taip norėjosi.  Na, žinoma, aš ne Dievas, bet žmogiškas smalsumas daro savo.

O supratau tai pačiu netikėčiausiu momentu (tiesą sakant netikėčiausiu momentu atsitinka ne tik blogi dalykai, pasitaiko ir gerų), buitinėmis aplinkybėmis. Vairavau savo mažytę plento boružę, šalia sėdėjo mano mylima anytėle,  kuri mane ne juokais buvo sunervinusi. Šiaip ji gera, tik mūsų požiūriai į gyvenimą kiek skiriasi. Žiūrėjau į kelią, šypsojausi, o vidus virė. Ir štai ji lepteli kažką klaikiai nuostabaus iš savo pasaulėžiūrinio repertuaro, ant mano liežuvio galo bjaurus atkirtis... Ir ūmai. Ūmai įvyksta stebuklas. Mintyse  jai pasakau „Aš tave labai myliu“, ir žinot akimirkiu viskas nušvito tokia nežemiška šviesa. Tai ir apsakyt sunku. Važiavau jau ne su „Renault Twingo“, o praktiškai skridau ant sparnų. Savo anytėlei jutau nepaprastą švelnumą.

Štai kaip būna, patikėt sunku, net ir man.  Na, pamaniau, dabar tai bus gera gyventi tokiam prašviesėjime. Bet kur Tau! Ant liežuvio galo kaip tyčia ėmė plaktis visokie nešvankūs žodeliai, norėjau atsikirtinėt, nenusileist, tai dar būtų nieko, aš tiesiog visada norėjau smogti į skaudžiausią žmogaus vietą. Kaip nuodingiausiai pasaulio gyvatei taip ir norėjosi įkirsti, paveikti nervų sistemą. Bet įsivaizduojamas dieviškos meilės potyris net ir man, tokia bjaurybei, niekaip negalėjo išgaruot iš galvos. Vos padarydavau kažką negero, tuoj pajusdavau smingančią rakštį, ir mano malonumą iškart užtemdydavo bjaurus dieviškosios meilės priminimas.

Žinoma, galvojau, Dievui nereikia nė su vienu iš mūsų gyvent, todėl jam taip lengva mylėt. Štai Tu nekenti savo vyro alkoholiko ar kokio psichopato, bet Dievas, žinok, jį myli. Dievas myli visus: žaizdotus, apsisnargliavusius, nusikaltėlius, niekšus, turtingus ir vargšus, protingus ir kvailelius, asocialus visokius, atmatas, niekam nereikalingus, niekieno nemylimus, vienišus ir mėgstančius draugiją, lieknas ir, švelniai tariant, nelabai, ką jau čia ir kalbėti. Jis net poetus ir rašytojus myli, ir muzikantus. Ir visus glaudžia prie savo didelės krūtinės. Visada kviečia sugrįžti. Atleidžia. 

Kur jau čia tau žmogau lygintis su savo aistrom aistrelėm. Žinoma, žmogiška meilė irgi turi savo grožio. Bet ji tokia begal jautri, ne duokdiev, pasakysi ne tą žodį. Žmogiškai meilei visada pritrūksta kantrybės, ji greitai pajunda nuobodulį ir ieško naujo susižavėjimo objekto. Bet štai, Dievui, žinok Tu niekada nenusibosti. Įsivaizduoji, niekada? Ir kai tai suvoki, gali apimti tik begalinis gerumas.

Visada, kai kokį žmogų nori išdėti į šuns dienas, tyliai savo viduje pasakyk: „Aš tave myliu“, na, ir jei jau labai reikia, dėk. Tačiau sustoti yra nuolankumas.  Galbūt čia ir prasideda Dangaus Karalystė?...

Pasakyti pabaigoje magišką frazę „Deja, aš tik žmogus“ būtų labai vietoj ir gražu. Tačiau čia prisimenu D. Kajoko žodžius (cituoju galbūt netiksliai): „Tačiau teisintis žmogiškumu jau yra velniška. „