Ne kartą teko įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose susidurt su terminu „dieviška meilė“. Galvojau ir taip, ir anaip, bet suvokti to niekaip nepajėgiau, o patirti, kas yra ta dieviška meilė taip norėjosi. Na, žinoma, aš ne Dievas, bet žmogiškas smalsumas daro savo.
O supratau tai pačiu netikėčiausiu momentu (tiesą sakant netikėčiausiu momentu atsitinka ne tik blogi dalykai, pasitaiko ir gerų), buitinėmis aplinkybėmis. Vairavau savo mažytę plento boružę, šalia sėdėjo mano mylima anytėle, kuri mane ne juokais buvo sunervinusi. Šiaip ji gera, tik mūsų požiūriai į gyvenimą kiek skiriasi. Žiūrėjau į kelią, šypsojausi, o vidus virė. Ir štai ji lepteli kažką klaikiai nuostabaus iš savo pasaulėžiūrinio repertuaro, ant mano liežuvio galo bjaurus atkirtis... Ir ūmai. Ūmai įvyksta stebuklas. Mintyse jai pasakau „Aš tave labai myliu“, ir žinot akimirkiu viskas nušvito tokia nežemiška šviesa. Tai ir apsakyt sunku. Važiavau jau ne su „Renault Twingo“, o praktiškai skridau ant sparnų. Savo anytėlei jutau nepaprastą švelnumą.
Štai kaip būna, patikėt sunku, net ir man. Na, pamaniau, dabar tai bus gera gyventi tokiam prašviesėjime. Bet kur Tau! Ant liežuvio galo kaip tyčia ėmė plaktis visokie nešvankūs žodeliai, norėjau atsikirtinėt, nenusileist, tai dar būtų nieko, aš tiesiog visada norėjau smogti į skaudžiausią žmogaus vietą. Kaip nuodingiausiai pasaulio gyvatei taip ir norėjosi įkirsti, paveikti nervų sistemą. Bet įsivaizduojamas dieviškos meilės potyris net ir man, tokia bjaurybei, niekaip negalėjo išgaruot iš galvos. Vos padarydavau kažką negero, tuoj pajusdavau smingančią rakštį, ir mano malonumą iškart užtemdydavo bjaurus dieviškosios meilės priminimas.
Žinoma, galvojau, Dievui nereikia nė su vienu iš mūsų gyvent, todėl jam taip lengva mylėt. Štai Tu nekenti savo vyro alkoholiko ar kokio psichopato, bet Dievas, žinok, jį myli. Dievas myli visus: žaizdotus, apsisnargliavusius, nusikaltėlius, niekšus, turtingus ir vargšus, protingus ir kvailelius, asocialus visokius, atmatas, niekam nereikalingus, niekieno nemylimus, vienišus ir mėgstančius draugiją, lieknas ir, švelniai tariant, nelabai, ką jau čia ir kalbėti. Jis net poetus ir rašytojus myli, ir muzikantus. Ir visus glaudžia prie savo didelės krūtinės. Visada kviečia sugrįžti. Atleidžia.
Kur jau čia tau žmogau lygintis su savo aistrom aistrelėm. Žinoma, žmogiška meilė irgi turi savo grožio. Bet ji tokia begal jautri, ne duokdiev, pasakysi ne tą žodį. Žmogiškai meilei visada pritrūksta kantrybės, ji greitai pajunda nuobodulį ir ieško naujo susižavėjimo objekto. Bet štai, Dievui, žinok Tu niekada nenusibosti. Įsivaizduoji, niekada? Ir kai tai suvoki, gali apimti tik begalinis gerumas.
Visada, kai kokį žmogų nori išdėti į šuns dienas, tyliai savo viduje pasakyk: „Aš tave myliu“, na, ir jei jau labai reikia, dėk. Tačiau sustoti yra nuolankumas. Galbūt čia ir prasideda Dangaus Karalystė?...
Pasakyti pabaigoje magišką frazę „Deja, aš tik žmogus“ būtų labai vietoj ir gražu. Tačiau čia prisimenu D. Kajoko žodžius (cituoju galbūt netiksliai): „Tačiau teisintis žmogiškumu jau yra velniška. „
Žavus ir paprastas pamąstymas... :))) Jausmas pažįstamas :))) Man Meilė yra viena - neskirstau jos į žmogišką ir dievišką. "Žmogiškoji" gal tik turi visokių priemaišų?
As pasakysiu taip-man tai banalu...nors ir zinau,kad tai yra tiesa...anyway...Tik...atsakyk-ar religija,sukurta tam,kad valdytu zmogu,nera absurdas?!Tiesiog klausiu jusu nuomones Ir labai tikiuos,kad atsakysite...
beje, Kristus buvo žmogus, atrodo, net ir krūtinę turėjo, gal net įsimylėjęs buvo ką nors :) ką gali žinot :) jis buvo žmogus, ir turėjo patirti visą žmogaus menkystę ir didybę... Čia šiaip. Apie teisingumą, Įstatymo laikymąsi kalba Senasis Testamentas (griežtai vertina nesusipratėlius), o štai Kristus svarbesne laiko meilę, nusižeminimą, atgailą... Sakyčiau, Kristus išties yra žmogiškesnis...
Bet teksto už gryną pinigą, tai yra tiesiogiai tiktai nereikia priimt, kai kur pasakyta juokais.
Labai jau Jį sužmoginot.
Ir Jo meilę sužmoginot.
Ir žmones kažkaip suprimityvinot.
Žodžiu, nelabai rimtai surašyta. Labiausiai kliūva ketvirtasis paragrafas.
"Žinoma, galvojau, Dievui nereikia nė su vienu iš mūsų gyvent, todėl jam taip lengva mylėt."
Katekizmo dogma: Dievas yra visur. Jis su mumis kiekvieną akimirką ir net tarpuose tarp jų. Čia bereikalingas Dievo subuitinimas.
"Štai Tu nekenti savo vyro alkoholiko ar kokio psichopato, bet Dievas, žinok, jį myli. Dievas myli visus: žaizdotus, apsisnargliavusius, nusikaltėlius, niekšus, turtingus ir vargšus, protingus ir kvailelius, asocialus visokius, atmatas, niekam nereikalingus, niekieno nemylimus, vienišus ir mėgstančius draugiją, lieknas ir, švelniai tariant, nelabai, ką jau čia ir kalbėti."
Dievas myli ne alkoholiką ir ne psichopatą, o žmogų, kuris turi ne tik (gražų ar negražų) kūną, (silpną ar stiprią valią) bet ir (švytinčią ar kiek prigesusią) sielą ir (nesunaikinamą ir tobulą) dvasią! Čia yra žmogaus suprimityvinimas įvardinti jį pagal socialinį statusą ar gyvenimo būdą.
"Jis net poetus ir rašytojus myli, ir muzikantus."
Taip, čia šyptelėjau net aš.
"Ir visus glaudžia prie savo didelės krūtinės."
Dar neįrodyta, kad Dievas turi krūtinę ir juo mažiau yra žinoma apie jos plotį. Čia bereikalingas Dievo sužmoginimas.
"Visada kviečia sugrįžti."
Jam net kviesti nereikia. Kiekviena dvasia pati veržiasi pas jį. Tik ne visi esame vienodai sąmoningi, kad tai justume. Sužmoginimas.
"Atleidžia."
Momentinis atleidimas yra krikščionių išradimas. Jei būna prisidirbę, induistai, budistai ir kt. turi ilgai atgailauti ir teisingai gyventi, kad pasiektų nors kokių prošvaisčių. Bet ir pas kikščionis momentinis atleidimas yra išimtinai retas reiškinys. Dievas atleidžia ne iš to, kad būna supykęs ar įsižeidęs, o iš to, kad pats būdamas Teisingumas grynaja forma, turi griežtai vertinti nesusipratėlius.
Šiaip ar taip, noriu pasveikinti, kad turėjot tą nekasdienišką būseną. Linkiu kuo dažniau ją prisiminti ir "pasikartoti"!
"<...>Dievui, <...>Tu niekada nenusibosti. Įsivaizduoji, niekada?"
aišk, prajuokinai..:)), bet apie "Dievą" arba gerai, arba nieko. Renkuosi nieko. :)
"Pasakyti pabaigoje magišką frazę "Deja, aš tik žmogus“ būtų labai vietoj ir gražu. Tačiau čia prisimenu D. Kajoko žodžius (cituoju galbūt netiksliai): "Tačiau teisintis žmogiškumu jau yra velniška.""
labiausiai patikusi vieta :) bylojanti apie išsiugdytą s a v i s t a b ą.. :)
-o visa kita p i e v o s.
prašom, ;perskaičiau sąžiningai, iki kokio laipsnio buvo sureikšmintas išsilaisvinimas nuo neigiamo santykio, išsilaisvinimas nuo negatyvių jausmų, kurių nelaisvėje lyrinis subjektas pavargo, ir išsilaisvinęs pajuto pilnatvės jauseną savyje. tai jis tą savo laisvę (jog jam pavyko išsilaisvinti nuo bereikalingo negatyvo) kuris jį šiaip jau vargina, ir t.t.) tą savo dvasinį pasiekimą savyje sureikšmino iki DIEVO. (euforija, o negatyvas jis vargina žmogų. Aš sakau "mnė ni v kaif" nėra kaifo taip ryškintis, ir nekęsti. kai nėra reikalo. Žinoma ir neapykanta - turi savo vietą po saule, bet tai jau labai platu.)
ogo, nu ir vėjai. ne esė, greičiau tas visos "muilo operos", meksikietiški serialai, nedatraukia žinoma, bet tas rašymas toksai iš "Santų Barbarų stiliaus"; tuščias tekstukas, sentimentalus ir nuobodus. žodžiai žodžiai "seilės" "seilės", tušti žodžiai, jų čia daug.
o kai pradedama kalbėti ką dievas myli, nuuuu. jo, reiks pasiklausti, ar tikrai myli, ar nemyli?... :DDDDDD