Atleisk

Aukštai danguje kur ir vėl krentu
Įleisk mane į gamtąjį mišką
Kur būtų saugūs sapnai
Toli toli žaliam vandeny atleidimo prašau
Eikš paieškoki ir tu gal rasim laukus
Tarp melsvų kalnų žuvėdra klykia ne savo balsu
Kaip atleisti sau aš galiu jei atleisti tu neišmokei
Mėnulio pilnatis apšvies tavo gelsvą galvą
Rasa spindės akyse, padėk surasti tą kraštą
Kur žodžių nereikia, yra tik tyla...