Tylios neklaužados vaikystės prisiminimai

Viliojo toliai, nauji rytojai,
Aklai, it į praskėstas kekšės kojas.
O jau vėlu. Autobusai nebekursuoja.
Auliniais pėstute šaligatvius muštruoju...

Ir lietpalčiai nepramirkstą, pramirko.
Aš nežinau, gal iš vidaus.
Karštyme alsuodamas, įniršęs!
Pirmyn! Gal kelias nuovargiu paniūręs,
paims ir pasibaigs?



Vaikeli, nebeklūpk...
Vaikeli, nebeklū...
Vaikeli, nebe...
Vaikeli, ne...


Motuše, aš dar čia... gal kiek nuilsęs.
Sugrįšiu! Vėralo išsrėbt.
Taip kantriai tavo virto...