Prie kelio, pievoj...

Prie kelio, pievoj nešienautoj,
Kasas paleidusi, o skara brangia
Apklojo priešpiečius nukrautus
Ir ramiai žiūri sau į dangų.

Suspaudusi tarp lūpų smilgą
Žiūri į praslenkančius debesis.
Skrajų svajonių pasiilgusi, -
Kodėl nelanko mielas, stebisi.

Čia, pasirėmusi alkūnėmis
Stebėjo boružę žolėj.
Vainiką, papuoštą ramunėmis,
Vijokliais tvirtino uoliai.

Kai kaime eidavo per gatvę
Klubus kraipydama gražiai,,, Tokia negali likt vienatvėj’’-
Murmėjo bobos pavydžiai.

Jos nežinojo, kad ji belstis
Į širdį mylimą pavargo.
Tik dar labiau pradėjo melstis,
Įniko dar labiau į darbą...

Jaunystė jos veltui praėjo –
Seniai širdis jau išimta.
O kiek jinai mylėt galėjo!..
O dabar guli užmiršta.

Ir nesiartinkit su klausimais,
Juk jums vis tiek, o jai – gana.
Jau susitaikė ji su bausmėmis
Dangaus. O jos siela vargana...

Tuščiom svajonėm ji nualinta
Ir liūdesys randu giliu
Jos veidą dailų, suapvalintą,
Papuoš šypsniu šaltu, tyliu...
-----    -----  -----  -----  -----
Prie kelio, nešienautoj pievoj,
Gėlėta suknia, kaip gyva,
Su žaizda širdyje ir sieloj
Ji guli. O, mirtie!.. Vivat!..