Ragana

Sniegas buvo blizgus ir visas lyg barstytas aštriais kauliniais nagučiais. Galima valandų valandas tyrinėti žvilgsniui nejautrią jo faktūrą ir taip tarsi melstis. Vidury sniegynų, plonas tamsias kojas įmerkus į sniegą sedėjo moteris (atrodė, kad ji be kojų). Jos rankos atrodė lyg išsuktos, tokios plonos, ir kai vėjas papūsdavo, jos banguodavo ir lankstydavos lyg siūlai. Jos plaukai buvo juodi, apnešti sniego blizgučiais, vietomis pakankamai lygūs, o kai kur atrodė, kad į juos yra įsivėlusi varna ar kokie keli nedideli paukščiai. Jos plaukai itin intensyviai slinko, nors visuomet pasilikdavo stori. Didelė dalis jos kūno buvo nusėta tais jos išslinkusiais plaukais. Jų buvo pabirę ir visur aplinkui ant sniego. Vienintelis garsas, kurį išleisdavo moteris, buvo girgždėjimas. Neaišku, ar jį sukeldavo vėjo siūbuojami jos kaulai, ar tai sniegas jai girgžda tarp dantų (jinai jį valgo).
  Staiga horizonte pasirodė kažkas panašaus į žmogų. Baltais laukais jis artėjo prie moters. Kai buvo apie tris metrus nuo jos, sustojo. Iš pradžių stovėjo nejudėdamas, paskui plaštaka pradėjo raizgyti neaiškius ženklus ore. Jį buvo apėmę tarytum traukuliai. Vieną ranką žmogus laikė iškėlęs tiesiai prieš save, ją stipriai įtempęs, o plaštaka be galo intensyviai judėjo ir plakės erdvėje. Kita ranka tuo metu buvo kelnių kišenėje. Galvą jis maždaug kas penkias sekundes staigiai palenkdavo link dešinio peties. Taip žmogus elgėsi keletą minučių (galbūt tai buvo pasisveikinimas), tuomet nustojo ir priartėjo prie moters, kuri buvo sniege. Kuo arčiau jis buvo prie jos, tuo jo akių rainelės darydavosi tamsesnės. Moters išraiška visai nepasikeitė, tik jos rankos nebetabalavo kaip anksčiau, ji jas nuleido ir jos susmigo į sniegą panašiai kaip kojos. Dabar atrodė, kad jos rankų oda švelni. Atėjūnas prisėdo šalia moters, jau beveik juodos jo akių rainelės pradėjo suktis aplink vyzdžius. Jis tarė: „Išburk mane“. Moteris išspjovė jos burnoje likusį neprarytą sniegą ir linktelėjo galvą (tuo metu sugirgždėjo). Tuomet atėjūnas išsitraukė iš kišenės keletą vielučių, veidrodėlį, folijos rutuliukų ir kreidą. Pradėjo viską, ką turi, krauti į stiklinį puodelį. Taip atsargiai ir apgalvotai. Paskui apvertė puodelį aukštyn kojom ir viskas išbyrėjo ant sniego (toj vietoje jis buvo kiek kietesnis, tad daiktai neprasmego). Moteris sedėjo kaip sedėjusi, niekaip nereagavo. Jos plaukai slinko lygiai taip pat neregimai. Žmogus ilgai žiūrėjo į išbertuosius daiktus. Galiausiai susirinko juos, vėl susidėjo į kišenę ir padėkojo sėdinčiąjai sniege, atsistojo ir nuėjo. Ji nieko neatsakė ir nereagavo, tik tolstant žmogaus siluetui jos rankas vėl pamažu ėmė klibint ir tarškinti vėjas ir jos vėl intensyviai sukinėjosi. Neaiškioje šviesoje blizgėjo ir stingo milžiniški sniego kamuoliai.