Bėgiais namo

Kaip dažnai mes susimąstome apie ateitį? Kaip mes atskiriame draugus nuo priešų? Kaip pasirenkame gyvenimo draugą? Tokie paprasti, bet nekasdieniniai klausimai sukosi mano galvoje.
Tiesiog ėjau namo bėgiais ir, kad nepargriūčiau, žvilgsnį buvau nukreipus į savo kelią. Jis atrodo toks tvirtas, neišjudinamas, kaip ir gyvenimas. Gyveni ir net nesusimąstai, kad jis gali bet kada pasibaigti. Kai imi į viską gilintis ir ieškoti prasmės, galiausiai visiškai susipainioji ir lieki nieko nepešęs. Man tie bėgiai buvo tokie panašūs į mano vidinį pasaulį, gyvenimą, kad net norėjosi, jog kelionė namo nepasibaigtų. Tokie vienodi, eina į tolį ir pradingsta, tarsi, vestų į nežinomybę. O, kaip norėčiau, kad dabar galėčiau savo keistomis mintimis pasidalinti su kuo nors... bet aš ir vėl viena...
Galiausiai suvokiau, kad per gilai įsisvaigau į savo mintis. Užduodu pati sau klausimus, į kuriuos kol kas tikrai neatsakysiu. Verčiau yra gėrėtis vasarišku oru ir grožiu, nei kankinti savo mintis. Žydras dangus, žaluma, ir to man pakanka, kad šią akimirką jausčiausi laiminga. Ne kiekvienas žmogus sugeba džiaugtis tokiais nereikšmingais dalykais, o aš galiu ir dėl to esu savimi patenkinta.