O...

O... toks apvalus garsas išsprūdo iš lūpų tavųjų
ir nutūpė ant erškėčio krūmo... nesusprogo
sūpuojasi tarp bitės ir žiedo
tarp geluonies ir bučinio

O... ji ėjo siauručiu takučiu
odinis lietpaltis dar kvepėjo gyvuliu
ir panardino mane... bet emocinė sekluma
trumpas mirksnis tarp žvilgsnio ir žaibo
tarp lietaus ir vaivorykštės spindesio

O... nepažįstamoji aš kasdien praeinu
kantriai rinkdamas žiedlapius krūmas dygus
uždarysiu efemerišką laiko fragmentą
stiklainyje būsi mano uogienė

O... taip bandau užmiršti ir vėlei prisiminti
prisiminus vėlei užmiršti
tai buvo tik pradinė forma
užgimstančio jausmo liūties...