Dėžės koncertams

Sėdžiu dėžėje.
Žiūriu į dėžę, joje matau krūvą kitų dėžių. Mažų.
Keista, bet prisimenu tik dėžes. Žmones sėdinčius jose.
Imu dėžę, dedu prie kitos ir tikiuosi, kad pastatysiu iš jų pačią didžiausią dežę.

Visi sakys:
- Kokia graži dėžė.

Visi, kas mato mano dėžę, iš tikrųjų nė velnio jos nemato.
Arba matydami mano, jog tai jų dėžės.
Nežinau, kodėl man pikta, juk mūsų dėžės visiškai vienodos.
Skiriasi tik tai, iš kurios pusės į jas žiūri.

Visi klauso krintančių dėžių muzikos. Aš tik kartais.
Vis dažniau bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti garsas, kai įsibėgėjęs užšoki ant dėžės, ji sulinksta... o tu viso jos koncerto klausaisi iš lėto toldamas nuo jos.

Kartais jau būnu visai arti to, bet pribėgus tarsi kokia dėžė gerklę užspaudžia, negaliu deramai įkvepti ir atsispirti.

Dabar pagalvojau, o kas bus, jei dėžė nesulinks?