Bakanėlis

Čia taip tylu…
Vanduo nurimęs,
Regisi, net plaukt nemoka.
Aš atėjau pabūti, parymoti,
Kur smėlyje išauga duona.
Čia jos mažiau, negu kitur,
Bet nežinau, ar dar kažkur
Yra
    kas
        duonos
                  vardą
                          šitaip
                                saugo?
Prie Grūdo ežero,
Prie pat vandens išaugo
Aukštokas kalnas - Bakanėlis.
Iš jo papėdės byra smėlis,
Viršūnėje -
Įaugusi pušis.
Ten daug lizdų.
Ir varno Šklėriaus lizdas - ten.
O ežeras vis glosto neužglosto -
Kraujuoja it žaizda pašlaitė kalno,
Matyt, norėdama priminti,
Kad
    Bakanėlio
                  duona
                          Dievo
                                  rankų
                                        pasėta.

Čia man nebūna įkyru
Žiūrėt į vandenį ir laiką -
Pasisemiu į saujas smėlį
Ir atgal pilu ---
Čiurkšlelė po čiurkšlelės
Byra pro pirštus
Ir, regis, visas kalnas
Į burną eina,
Girgžda tarp dantų-
Šilinių duona man kaip sakramentas,
Ne lyg iš Dievo rankų valgau ją…
Ir iš tiesų,
Ar neatėjo laikas
Prašyt eilėraščių,
Kad nors skurdžioj poemoje
Įaugtų jie, kartu su širdimi mana.
Šilinis juk.
Šilais apdeginta širdis.
Čia ir akmuo,
Net titnaginės kalba su manim
Ir kartais būna -
Atmintis
Nusliuogusi  į praeitį,
Atranda pradžią…

Tegu druska čia valgyta,
Į meilę prakaituos,
O mūzos, kaip Kazys Saja
Ar Jonas Mikelinskas,
Šiliniuose įkritę,
Nemokės sugrįžti atgalios…
Dėkoju, Bakanėli, tau
Už duoną -
Sakramentą burnoje
Kartu su smėliu tarp dantų…
Jis girgžda taip,
Jog darosi skaudu,
Kad toks nusmurgėlis.
O vis dėlto - ESU.