(ne)prisimenant

Mano galvoje vyksta keisti užtemimai. Būtent tose vietose, kur į tarporinę terpę panyra daiktai. Įsitikinau, kad tvarka kambary neturi reikšmės, nes šiandien kambarys sutvarkytas, net švyti, o daiktas išnyko, nubyrėjo nuo bendro man priklausomų daiktų frontono. Atsimenu tik tiek, kad išjungiau garsą, tuomet padėjau telefoną ant spintos, kur knygos, tada vėl pakėliau, o toliau atsimenu tik riešo pasukimą.. Atsimenu, kad pasukau riešą, laikydama telefoną rankoje. Tuomet nuėjau į balkoną gydyti užsidegusių smilkinių. Jie juodavo ir smigo nuo per intensyvios kūrybinės įtampos. Kaip tik pamaniau, kad tokiose būsenose iš tiesų galima išprotėti, kaip dažnai istorijoje atsitikdavo. Vieną rudenį žmogus, kurį buvau įsimylėjusi, aprūkusios mokyklos tunelyje (ten visada bėgiodavo daugybė pradinukų), pasakė, kad taip, jie išprotėja, jie pereina, kad galėtų sukurti jau tikruosius kūrinius... O paskui ir miršta, žinoma. Mirtis tais laikais man visada būdavo graži. Aš net norėdavau nusižudyti, įsivaizduodavau, kad prieš tai parašysiu ilgus tamsius laiškus, ir po keleto šimtų metų juos pradės kažkas skaityti, o jie dar gal ir pasaulį pakeis. Tuomet mama mane vežė į klinikas. Mes ėjome žaliu koridoriumi, kuriame buvo pilna garuojančių senukų su chalatėliais, jie buvo susispraudę ir žiūrėjo į mane einančią su mama. Paskui patekome į baltą patalpą, kažkokį neaiškų erdvėlaivį, kurį su tikrove jungia tik kažkokios blausios dėžės, išraizgytos laidų venomis, su milžiniškom blizgiom ataugom. Degė didelė lempa, primenanti tas, kurias stato virš riešo, kad įbestų į jį žalią kateterį. Taip, iš pradžių apšviečia akis, kad viskas aptemtų, paskui junti kaip odą glemžias birūs svetimkūniai. Maloniai kutena ir diegia. Dabar buvo kiek kitaip. Liepė atsisėsti ant balta oda aptemtos kėdės, priešais veidrodį. Jaučiau, kaip vėsūs pirštais brėžia mano galvos paviršiuje takus, kaip praskiria vešlius plaukus ir ant odos tepa kažkokį glitų skystį. Tuomet prilipdė daugybę laidų. Keisčiausia, kad turėjau tai matyti. Atsimenu tik tai, kad patys plaukai buvo kvailai sulaižyti ir man visai netiko. Laidai, išsiraizgę virš galvos pavertė mane kosmine būtybe. Jie bandė išpildyti kažką nežemiško. Jie darė tyčia tam suorganizuotą performansą, žaidė su ir taip silpna mano psichika. Jie stebėjo mano mintis, išsirikiavusias kompiuterio ekrane. Jie pavertė jas abstrakcija, tai buvo linijos, taškeliai, raizgalai. Tačiau viską suprato. O mamai pasakė - depresija, ir tiek. Tegu pabūna daugiau su žmonėmis, daugiau vaikšto grynam ore, pabėgioja. O grįžus namo atsiguliau ant grindų ir pagalvojau, kad mirsiu, bet kaip vis dėl to gaila. Kiek visko neįgyvendinta. Tapyti reikia (žinojau, kad mirsiu), regėjau spalvas ant trapių senovinių servizų ir norėjau jas išimti. Norėjau iš jų padaryti piliules ir jas išgerti. Norėjau nugramdyt jas mažu peiliuku ir paslėpti mažuose kiautukuose. Aš norėjau tapyti ką nors labai ilgai ir dėsningai. Ką nors be proveržio, lėtai gliaudant gilumines spalvų šviesas, o jos turėjo būti skaidrios, barokinės. Žvilgsniai grimzlūs ir drėgni. Tokius juos tapiau. Didžiuosius genijus.
  Nesuprantu, kodėl viskas tada buvo taip iškilminga. Tai buvo prietemos barokas. Mano kambary degdavo žvakės ir plevėsuodavo ilgos užuolaidos, ir grojo Mocarto Requiem, o ji stovėjo atsistojusi ant kėdės ir dirigavo. Dirigavo savo mirčiai ir kliedesiui. Demonai plaukė šalia lyg beformės pagalvės. Prieš išplaukiant jai.