Peizažai su titnagu

O, pakraštėli Lietuvos skaudus!
Apsikabinęs atmintį ir varną Šklėrių,
Pasiramstydamas lazda,
Aplenkęs negandas
Einu pas Dievą
Ir šventą ugnį saujoje nešu,
Į titnagą įdėtą.

Ugnies čia tiek,
Kad pragaras gal nepakeltų -
Karjerai iškasti sulig vandens.
Ir net giliau.
Daug žvyro į Kitur išėjo,
Bet pažiūrėkite, kaip žydi titnagai
Prie Margionių ir Šklėrių!
Baltuoja, ganosi kaip avys -
Ir piemenų nereikia -
Kita galybė jų,
Prigludus prie pušies šaknų,
Giliai įsirausė į žemę.
Ir nebaisu.
Ugnies iš titnago
Net ir perkūnas neįžiebs -
Baltasis žino vertę jos
Jis žino, kaip ugny Šiliniai dega.
Bet jeigu kam prireiktų kibirkšties -
įmes į pintį, pypkei užsikurti,
Arba uždegt balanai...

Žingsnis po žingsnio -
Stukt ir stukt lazda -
Einu per rytus, vakarus,
Dienas, naktis...
Ir nežinau, ar dar ilgai reikėtų eiti,
Bet Dievas irgi moka kaip aušra
Į sielą,
        į akis,
              į širdį įsilieti.

Kaip nuostabu!
Tiek daug ugnies,
Čia pat, šilinių žemėj - - -
Gaisrais tavęs ji nepalies -
Pušis ir titnagas gražiai susigyveno...
Ne kur kitur, o čia,
Kur Margionių ir Šklėrių titnaginės -
Baltu kvėpavimu pražysta akys,
Balti sapnai praskaidrina krūtinę.

Ar girdi kas,
Kaip gieda angelai,
Į titnagus parėję -
Į gimtinę?
O taip! Tai jų namai
Ir te neįtaria manęs piktai,
Kad šitaip baltą titnagą paglostau -
Pro jį praėjo tie seni laikai -
Pradžia būties žmogaus,
Nuėjusio lig Dievo Tėvo
Ir Sūnaus jo - Kristaus...
Ir gal, sakau, ir ten, labai aukštai,
Ką ligi šiol Paukščių Taku vadinam,
Tėra laimingi atspindžiai
Šilinių krašto titnaginių...