Dar negimęs ruduo saugot vėjui paliko tėvynę.
Tas tikėjimas davė tiek daug, tiek pat daug iš jo saujom skynė.
Pirštais saulę nudrėskus išnyko medžių žaismas alėjoj tuščioj.
Nekaltų akių vaizdas liko ir širdy ir sapnuos ir kančioj.
Rankom žemę palaimint norėjo, bet likimas “palaimino“ juos.
Ne sėkme, ne darbais, net ne turtais, o gyvenimo uždelstais burtais.
Ir palietus dar odos kraštelį patylėjo nakties akluma.
Negi klydus sudrausmint negali? Gal kalbėjimui trukdė tamsa?
Kam gyventi lemta buvo tik kartą, kam gyventi neleido kiti.
Prisimins ir juos, gal nors kartą, gal išliks trupiniais atminty.
Ramuma uždarys tarsi lobį, tarsi aklą namo parsives
Ir gyvens jiedu šitiek išmokę, šitiek laiko praradę pasens.