Nejaugi prarastas mano šviežumas,
Akių ugnis ir potvynis jausmų?
Ar aš dabar šaltesnis, o geismų
Jau nebe toks svaiginantis gaivumas?
Ar jau nuvyto, rudeniu pagauti
Ir širdis ir siela, ir jausmai?
Gal kas iš to, kad jie dar spindi auksu,
O po juo – tik amžini skausmai?
Ar neprasiveria jau žodžiams lūpos,
Tiems, kurie paguostų, kaip tada?
Ar jau bučiuot visai nekyla ūpas?
O kai bučiuoji – lūpos kaip skarda...
Šioje žemėje visi mes laikini.
Ir mes užgimę mokytis ir klysti.
O medus saldus teka ir rudenį,
O aš gavau žydėti ir nuvysti!..