Odė rugpjūčiui

Kai pražysta rugiai, kurių taip niekas ir nepasėjo, ir krenta pro žiemkenčius į bedugnę visi nepagauti vaikai – išeini gėrėtis rūgpjūčio vakarais. 
    Išeini, o duonos kvapas ištikimai keliauja kartu. Nejučia iš prisiminimų atklysta vaikystės vizija: prosenelės kepta duona ir raukšlėtų pirštų įspaudas – kryželis namams apsaugoti. Iš paskutiniųjų veji lauk ilgesį ir žiūri – ten toliau laukuose dirba žmones. Kažką pjauna. Pjauna, nors žino, kad ir vėl sės. O kitiemet viskas iš naujo. Ratu.
  O aš – tiesiai. Balta plento linija tolyn. Aš nežinau iš kur atėjau. Nežinau, kur eisiu ir,  ar išvis nueisiu. Darbininkai skirstosi. Šiandien jie daug padarė. O kai išvargę suguls nakčiai, tyliai sėdėsiu tuščiame lauke. Neišmatuojamuose toliuose girdi, kaip kruviną darbą atlikę ilsisi dalgiai. Ir kaži kodėl užlieja ramybė.
  Rugiapjūtės saulės jau nebebuvo matyti. Liūdnai lingavo keli pasilikę stiebai. Dainuodami žmonės traukė namo. Kam jie dainavo? Sau ar rugiams? Sau, bet kodėl apie juos?
  Pakeliu galvą aukštyn į dangų ir vos girdimai deklamuoju: „ Nupiešiu vasarą ryškiom spalvom. Tik pasilik čionai. Pabūk su manimi, rugpjūti... “.